Prancūzija tapo Europos ūkininkų protestų epicentru. Lietuvoje – žiemiška ramybė (VIDEO)

Ūkininkų protestai, prasidėję Prancūzijos regionuose dar metų sandūroje, per kelias savaites išaugo į nacionalinio masto judėjimą, kurio kulminacija tapo žemdirbių patekimas į Paryžiaus centrą.

Skirtingais skaičiavimais, sausio 7–8 dienomis Paryžiaus link judėjo daugiau kaip 1 200 traktorių iš Šiaurės, Bretanės, Normandijos, centrinės Prancūzijos ir pietinių regionų. Tačiau realiai į Paryžių pateko tik kelios dešimtys technikos vienetų – dauguma kolonų buvo sustabdytos arba nukreiptos policijos.

Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, sostinės prieigose buvo dislokuota apie 6 000 policijos ir žandarmerijos pareigūnų. Pagrindiniai įvažiavimai – A1, A4, A6 ir A13 automagistralės – buvo kontroliuojami, dalyje jų įrengtos laikinos patikros ir fiziniai postai. Policijos strategija buvo aiški: neleisti masinio traktorių srauto į miesto centrą, bet kartu vengti atvirų susirėmimų. Dėl to dalis ūkininkų sostinę pasiekė mažomis grupėmis ankstų sausio 8-osios rytą, kai kontrolė buvo mažiau intensyvi. Kiti ūkininkai liko už Paryžiaus ribų, sudarydami kelių kilometrų ilgio spūstis.

Pagrindinė protestų priežastis – Europos Sąjungos ir Pietų Amerikos „Mercosur“ šalių (Brazilijos, Argentinos, Urugvajaus ir Paragvajaus) prekybos susitarimas. Pagal šiuo metu svarstomą projektą, į ES rinką galėtų papildomai patekti apie 99 tūkst. tonų jautienos per metus, taip pat reikšmingi kiekiai paukštienos, cukraus ir etanolio.

Prancūzija yra didžiausia jautienos gamintoja ES – kasmet čia užauginama apie 1,5 mln. tonų jautienos, o sektoriuje tiesiogiai dirba daugiau kaip 130 tūkst. ūkių. Ūkininkai teigia, kad net ir palyginti „nedidelės“ importo kvotos gali smarkiai paveikti kainas, nes jautienos rinka yra jautri, o pelno maržos daugelyje ūkių jau dabar siekia vos kelis procentus.

Kitas svarbus argumentas – gamybos standartų skirtumai. Prancūzijos ūkininkai privalo laikytis daugiau nei 300 įvairių aplinkosauginių, gyvūnų gerovės ir fitosanitarinių reikalavimų. Pavyzdžiui, ES draudžia daugiau nei 150 veikliųjų pesticidų medžiagų, kurios kai kuriose „Mercosur“ šalyse vis dar naudojamos. Ūkininkų organizacijos skaičiuoja, kad vien šių reikalavimų laikymasis Prancūzijos ūkiuose gamybos savikainą padidina 10–20 proc., lyginant su Pietų Amerikos konkurentais.

Protestuose svarbi ir vidaus politika. 2025–2026 m. Prancūzijoje užfiksuota keliolika galvijų užkrečiamųjų ligų židinių, dėl kurių buvo sunaikinta tūkstančiai gyvulių. Kai kuriuose regionuose vien per kelis mėnesius išpjauta po 5–10 proc. bandų. Ūkininkai kritikuoja valdžią, kad kompensacijos vėluoja, o siūlomi sprendimai – pernelyg centralizuoti ir neatsižvelgiantys į vietos situaciją. Šios problemos dar labiau sustiprino bendrą nepasitenkinimą ir tapo papildomu katalizatoriumi protestams.

Ekonominis fonas taip pat nepalankus. Per pastaruosius dvejus metus dyzelino, trąšų ir pašarų kainos Prancūzijoje svyravo, tačiau išliko aukštesnės nei iki pandemijos. Vidutinė ūkio sąnaudų struktūra rodo, kad energija ir trąšos kai kuriuose sektoriuose sudaro iki 30–35 proc. visų išlaidų. Tuo pat metu supirkimo kainos ne visada augo proporcingai, todėl realios ūkininkų pajamos daugelyje sektorių sumažėjo.

Vyriausybė, reaguodama į protestus, paskelbė apie papildomas priemones: griežtesnes importo patikras, spartesnį kompensacijų mokėjimą ir laikinas mokestines lengvatas ūkininkams. Tačiau patys protestuotojai pabrėžia, kad tai tik trumpalaikiai sprendimai. Jų tikslas – struktūriniai pokyčiai: aiškūs saugikliai prekybos susitarimuose, realus importo standartų suvienodinimas ir didesnis ūkininkų balsas sprendžiant žemės ūkio politiką.

Sausio įvykiai Paryžiuje parodė, kad Prancūzijos žemdirbių judėjimas išlieka vienas organizuočiausių ir politiškai įtakingiausių Europoje. Traktoriai sostinės gatvėse tapo ne tik protesto simboliu, bet ir priminimu, jog be kaimo palaikymo Prancūzijoje sunku priimti didelius ekonominius ir politinius sprendimus. Net jei šį kartą daliai ūkininkų kelią į Paryžių užtvėrė policijos barikados, pats protestas aiškiai pasiekė tikslą – priversti valdžią ir Briuselį skaičiuoti ne tik prekybos naudą, bet ir jos kainą žemdirbiams.

Su Prancūzijos ūkininkais solidarizavosi ir Lenkijos žemdirbiai, paskelbę akciją „Stop Mercosur“. Sausio 9 d. Varšuvoje suplanuotas didelis ūkininkų protestas. Lenkijos valdžia palaiko žemdirbius ir neketina pritarti ES-Mecosur sutarčiai.

Savo ruožtu Lietuvoje palyginti ramu. Nors ūkininkų organizacijos yra pareiškusios nepritarią naujam laisvos prekybos susitarimui, protesto akcijos Lietuvoje nevyksta.

Be kita ko, Andriaus Palionio vadovaujama LR Žemės ūkio ministerija neprieštaravo ES-Mercosur susitarimui, todėl Europos reikalų komitetui pateikė palankią pažymą dėl jo. Šiek tiek anksčiau LR Užsienio reikalų ministerija „Agrobitei“ patvirtino, kad ES-Mercosur sutarčiai Lietuva iš esmės pritaria.