– Su tėveliu pamėgau žvejoti nuo vaikystės. Pamenu, buvau gal dešimties, o gal jau ir dvylikos metų, žvejojam Dvariukuose. Žvejų tirštai, tad užlipau aukštai ant tilto. Jaučiu, kad mano meškerė linksta. Tėtis įspėja netraukti. Pamažu tempiam link kranto, kažkur dar įstrigo. Taip sužvejojau didelę meknę, kuri namuose buvo iškepta. Kiek pastebėjau, kiti žvejai traukė kuojas, – apie pirmą rimtą laimikį pasakojo prisiekusi žvejė talačkonietė Laura Bilevičienė, kurios tėtis pasvalietis Algirdas Survila iki šiol taip pat entuziastingas žvejys.

Lauros vyras Robertas irgi žvejoja nuo jaunų dienų. 

– Su vyru labai greitai išsiaiškinom, kad abu esam žvejai. Taigi atitiko kirvis kotą, – šypteli talačkonietė.

Ir dabar Laura, Pasvalio socialinių paslaugų centro individualios priežiūros darbuotoja, jau pirmosiomis atostogų dienomis su iš reiso grįžtančiu vyru planavo karšių žvejybą prie Sartų ežero. 

Gal dar susigundys kartu važiuoti dukra Viltė ir jos vaikinas Haris, beje, taip pat be galo mėgstantis žvejoti. 

O ir visai smagu su meškere sutikti Tarptautinę žvejo dieną. 

– Vyras – vairuotojas, su tralu važinėja po Europą. Pernai būdamas kelyje sugalvojo mane nustebinti ir per kurjerį gavau siuntą. Maniau, bus kas nors gražaus ir moteriško. Buvo dugninė meškerė, fi deris, – juokiasi Laura. 

Ji prisiminė, kaip su tėvais gyveno Pasvalio miškų ūkyje, o pirmas žvejybos įrankis buvo žaba su zilka ir plūdytė, pagautos žuvelės atitekdavo kačiukams. 

– Anksčiau tėvelis dirbo Pasvalio muzikos mokykloje, mokė groti akordeonu ir pats grojo ansamblyje. Vėliau persikėlė į Pasvalio miškų ūkį, kur dirbo vairuotoju, ir aš po miškus išklajojus, – prisimena Laura. – Mamytė dirbo sūrinėje, ji jau mirusi. 

Talačkonietė pripažįsta, jog tėtis visais metų laikais užkietėjęs žvejys: 

– Ir mes kartu važiuodavom visur prie upių, mėgom poilsiauti prie Bijotės ežero, mamytė ten rinkdavo vaistažoles, prie jūros, Kupiškio marių. Tėvelis ir žiemą žvejoja, o aš ant ledo nelipu. Dar mažiukė žiemą važiavau kartu į žvejybą. Ant ledo pilna žvejų, sėdi prie skylių. Ir tėvelis gręžia ledą, išsigandau traškesio, pradėjau rėkti, kad lūžtam. Tėvelis įsitikinęs, kad niekas čia nelūžta ir toliau žvejojo, o aš prasėdėjau mašinoje. 

– Man irgi baisu ant ledo, kai traška, – mamai pritaria Viltė. 

– Norėčiau pažvejoti žiemą, – entuziazmo neslepia jos draugas Haris. 

– Man po kojomis turi būti tvirtas pagrindas, nereikia nei ledo, nei valties. Tik tėvelis turi valtį su varikliu, ir iš pensijos vis dar perka meškerių. O mes su Robertu žvejojam nuo kranto, plaukioti nemėgstam, – atskleidžia Laura. 

Ji prisimena, kaip vaikystėje vasarodavo pas močiutę Kiemeliuose prie Pyvesos, kur žvejojo ir su meškere, ir rankomis: 

– Žolėse gaudydavom kuojas, kriauniukus. Kiek paaugusi, dešimtmetė, gal dar mažesnė, jau turėjau bambukinių meškeryčių, pagaudavau ir kuoją, ir šapalioką. Iš miškų ūkio keliaudavau į Lėvenį. Augau su dviem vyresnėmis seserimis, kurios visiškai nežvejoja, jų tai net nedomino. 

Laura pašmaikštauja, kadangi šeimoje – nė vieno berniuko, taigi ji, trečioji, ir žvejė, ir iš medžio drožinėjusi: 

– Kai tėvelis važiuodavo vėžiauti, aš Kiemeliuose prie močiutės iš šulinėlio plikomis rankomis pririnkdavau varlių… 

Talačkonietė žvejojančių moterų mažai sutinka, o būdama vaikas mergaičių su meškere visai nematė: 

– Žvejoji ir medituoji. Ypač mažesnes žuvis paleidinėjam. Dažniausiai dviese su vyru važiuojam, vežamės palapinę arba automobilyje permiegam. Rečiau keliaujam prie Dviragio ežero Salose, nes viskas privatizuota, pastatyti užtvarai, palikta viena laisva vieta. O Sartai regioniniame parke, negalima privatizuoti. Ir dabar susiruošėme prie Sartų. Gerai kimba karšiai, taip pat starkiai, šamai, yra ešerių, kuojų. 

Paklausta apie didžiausią gyvenimo laimikį, Laura prisipažįsta to nesureikšminanti: 

– Mes net nesveriam. Gal svariausia Lėvenyje su dugnine meškere ant naktinio slieko mano pagauta didelė meknė. 

O Haris sako Sartų ežere sužvejojęs maždaug pustrečio kilogramo šamą. 

Viltė, Biržuose besimokanti floristikos, ne tik tėvų, bet dar daugiau vaikino įtraukta į žvejybą. Paauglystėje jai šis užsiėmimas atrodė beprasmybė. 

– Mūsų vyresnioji dukra Viktorija, auginanti trejų metų Rojų, mūsų anūkėlį, nežvejoja, bet žuvį valgo. Robertas – žvejys, tačiau labiausiai mėgsta rūkytą, turi įsirengęs rūkyklėlę. Mano tėtis atidavė autoklavą, galės vyras konservuoti. Aš ir žvejoju, ir valgau žuvį, taip pat ir tėtis mėgsta. Ir mano seserys valgo žuvį. Haris visai jos nevalgo, bet žvejoti labai mėgsta, – Laura pripažįsta, kad pomėgis žvejoti ir valgyti žuvį gali visiškai skirtis. 

Laura pasakoja, jog laisvalaikiu pažvejoja Lėvenyje, Mūšoje, Talkonių tvenkinyje: 

– Prie Balsių malūno pagavau lyną, šiemet ant naktinio slieko – lydį, 52 centimetrų, legalų. Nuo pusės metro iki 80 centimetrų – legalūs… Prie upės žvejoti viena nuvažiuoju. Vyrams žvejams matyti vieną žvejojančią moterį atrodė keista, bet dabar jau nekreipia dėmesio. Kai žvejojam su Robertu, nestebina. 

Apie žvejų varžybas Laura yra pagalvojusi, nors jų irgi nesureikšmina:

– Dar neišdrįsau dalyvauti, bijojau apsijuokti… 

Bilevičių atostogos – paprastai prie ežero su meškere.

– Žmones stebina, kodėl ne prie jūros. O mes su Robertu ieškom ramybės, įsikuriam poilsiavietėje. Meškerės sumerktos ir galim tvarkytis. Turim signalizatorius, nebereikia įtemptai ir ilgai žiūrėti į raibuliuojantį vandenį. Kad jau kimba, praneša signalas ir švieselės, – šiuolaikinę gudrybę išduoda žvejė Laura.