Vasario 25-oji, greit pavasaris, o tik dabar du žvejus ant Budrių ežero pamačiau. Vienas – iš Kavarsko, kitas – iš Levaniškių. „Reikia eiti pabandyt, nes kai toks oras, gali greit ledo nebelikt“, – kalbėjo kavarskietis ir, susidėjęs žūklės reikmenis, pasuko link numatytos „išbandyti“ ežero pusės. 

„Ledas dabar dar storas, o kiek laikysis, kas žino. Bet neprigręžiota visai. Niekas nežvejojo?“ – paklausė manęs levaniškietis. Atsakiau, kad jie – pirmieji poledinės žūklės žvejai šią, jau besibaigiančią žiemą. Mačiau tik porą merginų, dailiai čiuožiančių su pačiūžomis.

Po valandėlės pasiteiravau, kaip gi laimikis. Pasirodo, ne kažin koks – nemažai ešeriukų, bet nedidučiai, tai abu žvejai vadovavosi principu „pagavai – paleisk“. „Ne dėl žuvies važiuoju, bet porą ešeriukų katinui parvešiu“, – nusprendė levaniškietis, pasimėgavęs grynu oru ir saulėta diena.

Vasario 26-ąją vėl trumpai pakalbinau žveją-mėgėją. „Vakar peilius pasikeičiau, daug geriau gręžia. Dar storas ledas. Štai, kiek išgręžiau, o dar vandens nesimato (maždaug 12–15 išgręžė – aut. past.). O šiaip reikia paieškot vietų, kur geriau kimba. Jau kelias vietas pakeičiau. Kai čia išsigręžiau, iš karto pagavau. Man žvejyba – hobis“, – rodė laimikį Dainius Kalibatas, atvykęs iš Kavarsko.