Utenos viešojoje bibliotekoje vykusią konferenciją „Šeimos ūkių perspektyvos Aukštaitijoje” susirinko gausus būrys krašto ūkininkų. Čia buvo aptarti patys svarbiausi pavasario klausimai – deklaravimo naujovės, melioracija, produkcijos realizavimo iššūkiai.

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus pabrėžė, kad šiandieną ūkininkams labai svarbus darbo įrankis yra informacija, dėl to būtina plėsti kaimo informavimo tinklą.

Trūksta konsultavimo paslaugų

Pilnoje Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos konferencijų salėje susitikę ūkininkai daugiausiai kalbėjo apie tai, kas jiems šiandieną kelia daugiausia nerimo – deklaravimo naujoves ir gerosios agrarinės ir aplinkosaugos būklės standartus. Jas žemdirbiams išsamiai pristatė Žemės ūkio viceministras Egidijus Giedraitis ir NMA atstovai. ŽŪR ir Utenos rajono ūkininkų sąjungos skyriaus pirmininkas dr. A. Svitojus pabrėžė, kad Utenos krašto ūkininkų pamatas – smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai, todėl nenuostabu, kad prieš įsibėgėjant pasėlių deklaravimo įkarščiui, į tokius renginius susirenka pilnos salės ūkininkų.

„Deklaravimo naujienos aktualios visiems ūkininkams. Tačiau regionuose, kur vyrauja šeimos ūkiai, užduodami visai kitokie klausimai nei, pavyzdžiui, Vidurio Lietuvoje. Ten vyrauja stambūs ūkiai, korporacijos, kur žemės sutelktos į kelias rankas. O Utenos krašte yra šeimos ūkių, o kraštovaizdis su daug kalvų, pelkių, šlapynių, todėl norint pasėlius deklaruoti nepadarant klaidų, tenka kruopščiai įsigilinti į visas smulkmenas. Natūralu, kad žmonėms kyla nerimo dėl nežinojimo, todėl kartu su ŽŪR, Lietuvos ūkininkų sąjunga ir Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga dirbame drauge, kad ūkininkams išsklaidytume nežinią. Pakvietėme ŽŪM, NMA atstovus, kurie tiesiogiai atsakė į ūkininkams rūpimus klausimus. Konferencija užtruko, tačiau pasisakyti galėjo kiekvienas norintis“, – kalbėjo dr. A. Svitojus pastebėjęs, kad regionuose vis dar trūksta kokybiškų konsultavimo paslaugų.

ŽŪR pirmininkas įsitikinęs, kad regionuose būtina plėsti kaimo informavimo tinklą, mat 90 proc. šalies ūkininkų naujausios žinios nepasiekia. „Jei regionuose bus žmonių, gebančių teikti žemdirbiams aktualią informaciją apie žemės ūkio naujoves, galimybes pasinaudoti parama, tai regionai bus gyvesni“, – pridūrė dr. A. Svitojus.

Arčiau žmonių

Tam, kad ūkininkus greičiau pasiektų reikalinga informacija, Utenos rajono ūkininkų sąjungos taryboje yra 10 narių, o kiekvienas jų atstovauja atskirai seniūnijai. Posėdžiai vyksta rotacijos principu vis kitoje seniūnijoje. „Veikiame demokratiškai, stengiamės būti kuo arčiau žmonių. Ko gero, geriausias darbo įvertinimas tai, kad mūsų krašto ūkininkų sąjunga plečiasi, prisijungia vis daugiau narių. Žmonės pamato naudą, kai jų problemos sprendžiamos čia ir dabar, juos greitai pasiekia svarbiausios žemės ūkio naujienos“, – džiaugėsi dr. A. Svitojus.

Iš mokyklos suolo – į nuosavą ūkį

Utenos rajono ūkininkų sąjungos pirmininko pavaduotoja ir tarybos narė Brigita Mosiejauskė atstovauja arčiausiai miesto įsikūrusiems žemdirbiams. Ji pripažįsta, kad kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Utenoje, jaunimą pritraukti į žemės ūkį nėra paprasta. Tačiau per asocijuotas organizacijas, į regionus atsikėlę naujakuriai, patys bando sužinoti apie galimybes iš turimo žemės ploto papildomai užsidirbti. „Žmonės perka sodybas, o prie jų dažnai yra ir gabalėlis žemės. Nors tie ploteliai ir nėra dideli, tačiau tai yra puiki proga papildomai gauti pajamų įdarbinus turimą žemę“, – kalbėjo B. Mosiejauskė.

Ji taip pat ir savo gyvu pavyzdžiu parodo, kad norint pradėti ūkininkauti, tai galima daryti be didelio pradinio kapitalo. Ji į žemės ūkį pasuko prieš 13 metų, iškart po mokyklos baigimo, ir šiandieną sėkmingai valdo ekologinį augalininkystės ūkį. Jaunoji ūkininkė neslepia, kad ūkininkavimo pradžia nebuvo lengva, tačiau nuoseklus darbas atsiperka.

„Iš tėvų žemės neperėmiau. Važinėjau po rajoną, ieškojau laisvų nuomojamų žemės sklypų. Tik kur kas vėliau pasinaudojau galimybe įsigyti valstybinę žemę išsimokėtinai, o dar vėliau jau buvau pajėgi įsigyti ir kelis žemės sklypus iš privačių rankų. Pradėdama ūkininkauti neturėjau pradinio kapitalo, tačiau buvau labai užsidegusi. Dabar galiu nuoširdžiai pasakyti, kad jei nori ūkininkauti, pradėti galima ir be didelių investicijų. Net nesvarsčiau, kad galėčiau ūkininkauti ne ekologiškai. Myliu gamtą, man svarbu, kokią žemę paliksime ateinančiai kartai, turiu tris atžalas. Labai džiaugiuosi, kad mane tėtis paskatino steigti savo ūkį,“ – savo nueitą kelią kuriant ūkį nuo nulio prisiminė B. Mosiejauskė.

Traukia į ekologinę gamybą

Konferencijoje pasėlių deklaravimo naujienas atidžiai sekė ir Vyžuonų kaimo augalininkas Mečislovas Bučelis. Jo ūkis šiuo metu ant permainų slenksčio. Tris dešimtmečius ūkininkavimo patirties sukaupęs žemdirbys keičia ūkininkavimo kryptį ir chemizuotą augalininkystės ūkį siekia perorientuoti į ekologinę gamybą. Jam tikru sėkmės pavyzdžiu tapo gretimuose laukuose ūkininkaujantis Darius Varnas. „Jo laukai – kaip iš paveiksliuko. Nė neįtartum, kad ūkis prižiūrimas be trąšų, agrocehmijos,“ – gerų žodžių kaimynui negailėjo M. Bučelis.

Jis tikisi, kad dar 2025 metais savo dirbamus laukus pavyks sertifikuoti kaip ekologiškus. „Iki šiol nenaudojau daug chemijos, laukus tręšiau tik ten kur būtina. Tačiau atėjo laikas pokyčiams. Ekologiškai auginsiu žirnius, grikius, žieminius kviečius, rugius“, – ūkininkauti tvariau nusiteikęs M. Bučelis, dirbantis 300 ha žemės. Su tiek pat žemės į ekologinę gamybą žada pasukti ir Mečislovo sūnus.

Didžiausias iššūkis – realizacija

Nuo 2004 metų ekologiškai žemę dirbantis D. Varnas sako nesustojantis mokytis ir kiekvienais metais aplanko bent kelis seminarus apie ekologinį žemės dirbimą, naujausias technologijas. Šiandieną jis 400 ha ūkyje augina grikius, žirnius, avižas, anksčiau sėjo spelta kviečius. Tačiau jis atviras – ekologišką derlių ūkininkai išmoko užauginti, tačiau kol kas didžiausias galvos skausmas ekologams – sunki produkcijos realizacija. Šiandieną jo sandėliai pilni grūdų, kurių supirkėjams nereikia. Anot D. Varno, jam lieka dvi išeitys: realizuoti grūdus už chemizuotų grūdų kainą arba laikyti toliau ir tikėtis geresnės kainos.

Ūkininkas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nėra išvystyta ekologinė perdirbimo grandis, trūksta supirkėjų, o dalis vietos perdirbėjų ir lietuvišką ekologišką žaliavą net nežiūri, nes rinka užpildoma pigia importine produkcija. „Iš neoficialių šaltinių girdime, kad,  pavyzdžiui, rusiški grikiai atvažiuoja per Kazachstaną. Grikius visą laiką sėkmingai pardavinėdavo Italija. Tačiau ji dabar „užkimšta“ rusiškais grikiais. Viso to pasekmė – drastiškai kritusios kainos“, – apie įtemptą situaciją ekologiškos produkcijos rinkoje kalbėjo D. Varnas.

Krizė palietė visus

Apie iššūkius realizuojant žaliavą konferencijoje kalbėjo ir Utenos rajone, Užpaliuose, pieno ūkiui vadovaujanti Eglė Jovaraitė. Pienas – ne grūdai, jų nesandėliuosi, todėl 50 karvių melžianti ūkininkė pabrėžė, kad krizę išgyvena kiekvienas pieno gamintojas.

„Nesąžininga pieno kainodara jau seniai kelia didelį rūpestį. Prekybos lentynose pieno kaina nesumažėjo, o ūkininkai gauna beveik perpus mažiau. Argi tai sąžininga? Juk dabartinė pieno kaina mums net nepadengia savikainos. Mūsų ūkis ekologiškas, išsaugojome senąsias tradicines šėmąsias karves, todėl atsisakyti ūkio būtų skaudus sprendimas. Jau kuris laikas galvojame apie perdirbimą, tačiau reikėtų investuoti į perdirbimo infrastruktūrą, reikėtų galvoti apie naujus pardavimo taškus“, – svarstė E. Jovaraitė.

Dėmesys melioracijai

Renginyje taip pat aptartos žemės ūkio kooperacijos ir trumpųjų grandinių perspektyvos Lietuvoje, pieno ūkio problemos ir galimi sprendimo būdai. Kalbėta ir apie melioracijos priemonių planą. Utenos r. Kaimo reikalų ir bendruomenių skyriaus vedėja Raimonda Jankauskienė po diskusijos su būsimu išrinktuoju Utenos meru Marijumi Kaukėnu patikino, kad programai reikėtų didesnio finansavimo.

„Po šio pavasario turime daug avarijų, laukai tvinsta, melioracijos sistemas būtina taisyti. Tam, kad jas tinkamai sutvarkytume iš savivaldybės biudžeto reikėtų 100 tūkst. eurų“, – kalbėjo R. Jankauskienė.

Žemės ūkio rūmai informacija