Šį birželį suėjo 90 metų, kai buvo pastatyta ir pašventinta Švedriškės bažnyčia, kuriai suteiktas Šv. Jono krikštytojo vardas. Beje, ji vienintelė iš rajono bažnyčių priklauso Panevėžio vyskupijai, visos kitos rajono bažnyčios yra Vilniaus vyskupijos sudėtyje. Iki 1920 m., kai Vilniaus kraštą okupavo lenkai, Švedriškė priklausė Kazitiškio parapijai. Bet ją perskyrė demarkacinė linija. Ilgainiui švedriškiečiams subrendo mintis, kad reikia savos bažnyčios ir parapijos.

Parapijiečių vargus be savos bažnyčios ilgametis Švedriškės kunigas Antanas Juška taip aprašė: „Šventomis dienomis būriai basų moterų, vyrų, mergaičių, vaikinų ir net vaikų traukdavo į Salaką. Daugiausiai į Salaką. Kai kurie pasiekdavo Tauragnus, kai kurie Kirdeikius. Visi keliaudavo į bažnyčią, į Mišias, visos bažnyčios toli, už keliolikos kilometrų. Kad suspėt į pamaldas, reikėdavo išeiti anksti. Išsiruošdavo pusiaunakty, eidavo būriais, žiburiu nešini. Brisdavo per pusnynus, tai miško takais, jiems vieniems žinomais. Vasaros metu kai kurie pasikinkydavo arkliuką, jei tas nebūdavo per daug išvargintas lauko darbuose.“

Švedriškės geradarė

Subrendus idėjai statyti savąją dvasios šventovę, iškilo daugybė problemų. Reikėjo nemenkų lėšų, reikėjo vietos (žemės) būsimai bažnyčiai. Šiuo klausimu pagelbėjo pakankamai turtinga, bet gyvenusi kukliai Marija Leščiauskienė. Ji Švedriškėje turėjo 81,9 ha ūkį. Našlė Marija turėjo sūnų Joną, jau suaugusį, bet liguistą fiziškai ir nesveiko proto. Ūkiu rūpintis nebuvo kam, o pati nebepajėgė. Žemė gabalais būdavo nuomojama. Nors jos ūkis stambus, bet pati Leščiauskienė gyveno skurdžiai. Žmonės ją prisimena gražiai.

Buvusi labai pamaldi ir didžiai geros širdies. Pagelbėdavo kiekvienam pagalbos reikalingam. Pati nuo savęs nutraukdavo ir kitam atiduodavo. Pagaliau ir ji pati rimtai susirgo. Jausdama nepagysianti, pakvietė Salako kleboną kun. Konstantiną Šimašį, kuris aprūpino ją Šv. Sakramentais ir, jai prašant, prie liudininkų, surašė testamentą. Visą ūkį: žemę, trobesius užrašė būsimajai Švedriškės bažnyčiai su sąlyga, kad Švedriškės bažnytinis komitetas išlaikytų ją pačią ir jos sūnų Joną iki mirties, mirusius tinkamai palaidotų, apmokėtų visas jos skolas ir kad ant jos žemės pastatytų bažnyčią. Testamentas sudarytas 1927 m. balandžio 29 d. Netrukus M. Leščiauskienė mirė. Po metų mirė ir Jonas. Abu palaidoti Jakėnų kaimo kapinėse. Todėl švedriškiečiai Mariją iki šiol vadina geradare.

Pasirengimas bažnyčios 90-mečio šventei prasidėjo nuo jų geradarės kapo sutvarkymo jau neveikiančiose Jakėnų kapinėse. Buvo atstatytas per audrą griuvusio medžio suskaldytas paminklas, pati kapavietė. Darbams vadovavo architektas Remigijus Kazlauskas, kurio šaknys Švedriškėje, paminklą padarė uteniškis Rimantas Greičiūnas, statė ignalinietis, dabar gyvenantis Kuktiškėse, Rimantas Zdanavičius.

Rugpjūčio 18 d., prieš didžiuosius Šv. Roko atlaidus ir 90-mečio šventės pradžią, sutvarkytą M. Leščiauskienės kapavietę palaimino ir pašventino buvęs Salako ir Švedriškės kunigas Kęstutis Palepšis bei dabartinis Švedriškės klebonas Rimantas Rimkus. Vėliau, Mišių metu, bažnyčioje buvo pašventinta ir atminimo lentelė, skirta geradarei Marijai. Pirmasis paminklas M. Leščiauskienei buvo pastatytas 1968 m. tuomečio šviesios atminties kunigo Antano Juškos pastangomis, 2024 m. atstatytas bendruomenės „Švedriškės santalka“ rūpesčiu.

Šv. Mišias aukojo abu minėti kunigai. Aplink bažnyčią ėjo atlaidų procesija, trims jaunuoliams buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas, buvo daug sveikinimų ir palinkėjimų. 

Po Mišių, trukusių beveik dvi valandas, aikštės erdvę prieš bažnyčią užtvindė šventės garsai. Žmonių susirinko kaip niekad daug, ūžė gausi ir įvairiapusė prekyba, viename aikštės kampe virė medžiotojų šurpa, kitame kampe kunkuliavo žuvienės katilas, po didžiulės palapinės skliautais nukrauti vaišių stalai, skirti visiems atlaidų, šventės dalyviams. Bažnyčios šventoriuje veikė kun. A. Juškos parašytos Švedriškės bažnyčios istorijos paroda (tekstai, nuotraukos) ir Ažvinčių meno centro fotografų organizuotų plenerų metu sukauptų fotonuotraukų paroda. Aikštės pakraštyje Žagarinės medžiotojų būrelio nariai surengė medžioklės trofejų parodą. 

Visi norintys galėjo apsilankyti buvusioje mokykloje, kur taip pat veikė senų mokyklinių daiktų ekspozicija ir tragiškai žuvusio kraštiečio Jono Biržinio iš netolimo Rokėnų kaimo foto paroda. Mokyklą lankymui šios šventės proga paruošė trys darbščios moterys Staselė, Juzė ir Janina. Šventės metu jos buvo prisimintos, įvardintos ir pagerbtos šventės suvenyrais. 

Sveikinimai, linkėjimai, padėkos

Oficialią šventės dalį pradėjo bendruomenės „Švedriškės santalka“ pirmininkas Petras Juodka. Jis trumpai papasakojo apie rūpesčius, rengiant šventę, dėkojo visiems, prie jos rengimo prisidėjusiems. Miškininkas, buvęs miškų ministras, visuomenininkas Rimantas Klimas, krikštytas šioje Švedriškės bažnyčioje, džiaugėsi žmonių gausa, dėkojo organizatoriams už atliktus darbus, o švedriškiečiams linkėjo „Lietuvos vardą visada laikyti savo širdyje ir skleisti jį po visą pasaulį“. R. Klimas, pritardamas kanklėmis, padainavo vieną liaudies dainą.

Į šventę atvykęs rajono meras Laimutis Ragaišis pažėrė nemažai prasmingų žodžių: „Jūsų kraštas nuo seno garsėja lietuvybės puoselėjimu, meile Tėvynei Lietuvai. Tai liudija ir pokario metas, kai daugelis jūsų šeimų artimųjų išėjo į mišką, daugelis buvo ištremti. Bažnyčia jums visada buvo paguodos, stiprybės, Dievo žodžio ir vilties pagrindas.

Visiems jums ir klebonui linkiu, kad šios šventės vyktų ne kas penkeri metai, o kasmet, kad neprarastumėte noro burtis, neprarastumėte savo šaknų. Mes visi jau pliktelėję, žilstelėję, todėl dar linkiu, kad viskas, ką darome, pasiektų jaunimą, kuriam galėtume perduoti savo patirtį, išmintį, tikėjimo ir istorijos žodį. Kad būtų mūsų darbo tąsa. Bendrystės, susitelkimo ir gražių darbų jums.“

Meras bendruomenės pirmininkui P. Juodkai ir klebonui R. Rimkui įteikė savivaldybės donanas, o klebonui dar ir Seimo nario Gintauto Kindurio Padėkos raštą ir lietuvišką trispalvę, kuo klebonas labai apsidžiaugė.

Su linkėjimais ir dovanomis atvyko Daugėliškio ir Palūšės bendruomenės. Šios bendruomenės pirmininkė Eglė Misiūnaitė-Malavickienė perskaitė Palūšės linkėjimus Švedriškei: „Linkime jums pilno ramybės ir dvasios laiko. Kad jūs su šypsena pradėtumėt kiekvieną dieną. Kad su džiaugsmu įveiktumėt rūpesčius ir jūsų laukiančius susitikimus. Kad jums užtektų kantrybės ten, kur viskas atrodo sunku ir nepakeliama. Kad visuose jūsų keliuose lydėtų angelas, kad saugotų jus nuo visko, kas grėsminga ir kelia baimę. Kad apsaugotų jus nuo suklydimų ir skausmo. Būkite sveiki, laimingi, kūrybingi.“

Daugėliškėnai atvyko būriu, kartu su neseniai Daugėliškyje atidarytų socialinių dirbtuvių atstovais. Jie buvo šventinio kermošiaus dalyviai, prekiavo suvenyrais, saldumynais, sukosi malūnininko Rimanto senosios girnos. Bendruomenės pirmininkė Indrė Gruodienė sakė, kad Švedriškė yra labai dėkingoje lokacijoje, trijų rajonų sandūroje, tad čia reikia vilioti turistus, atgaivinti mokyklą, gal net įrengti turizmo informacijos centriuką. Šia prasme švedriškiečiams linkėta klestėjimo. Dovanų įteikė didžiulį pačių iškeptą pyragą-tortą, kurį visur esantis Remigijus Kazlauskas priėmė priklaupęs ant vieno kelio.

Šventę aplankė ir netikėta viešnia – aktorė, humoristė Violeta Mičiulienė. Kad ji savo darbinę karjerą pradėjo mūsų rajone (Dysnoje) žinojau, bet kad ji kultūros darbuotoja dirbo ir Švedriškėje, man buvo naujiena. O švedriškiečiai ją prisimena, ką byloja daugybė šiltų jos apsikabinimų su vyresniais, ją menančiais žmonėmis. Šventės aikštėje buvo įrengta neaukšta scena, tačiau kalbantys ant jos nelipo, todėl kai kalbėti buvo pakviesta ponia Violeta, ji, tarusi „kam ta scena, jei ant jos niekas nelipa“, užlipo ir surengė nedidelį monospektaklį, su humoru prisiminė savo darbą Švedriškėje. Baigdama ji sakė: „Švedriškė buvo ta vieta, kur supratau: nesvarbu, kur tu esi, svarbu – koks tu žmogus. Linkiu visiems gražių įspūdžių, susitikt su visais, kurių seniai nematėte, susipažinti su visais, su kuriais norėtumėt. Mylėkit, gerbkit vieni kitus ir bendraukit, nes to visiems mums labai trūksta. Dar visiems linkiu laimės. O kas yra laimė? Tai gera sveikata ir prasta atmintis.“

Apie savo nuotykius Švedriškėje ponia Violeta davė interviu „Mūsų Ignalinai“, kurį spausdinsime kituose numeriuose.

Šventės organizatoriai prisiminė ir pagerbė visus, bent kuo prisidėjusius prie šios šventės, kuri savo užmoju gėdos nepadarytų ir kur kas didesniam miesteliui. Tarp pagerbtųjų buvo ir jau savo metų dešimtąjį dešimtmetį išmainiusi mokytoja Zuzana Stempkovskienė. Dėkota ir rajono savivaldybei, Ignalinos kultūros ir sporto centrui, Kazitiškio seniūnijai, Šaulių sąjungai, „Šeimos virtuvėlei“ ir daugeliui kitų pagalbininkų.

Turtinga buvo ir šventinė koncertinė programa. Per visą Lietuvą net iš Palangos atvyko folkloro ansamblis „Mėguva“, kuris ne tik dainavo ir šoko, bet ir kartu su Ceikinių „Sūrio kelias“ parodė muzikinę edukacinę programą „Vilnos kelias“ (pavadinimas pagal esmę sugalvotas mano) su gyvomis avimis, vilnos verpimu ir pan. Kaip atsirado čia Palanga? Pasirodo, viena ansamblietė yra kilusi iš Švedriškės. 

Dar koncertavo ukrainiečių ansamblis „Kalyna“ iš Visagino, bardas, dainų autorius Ričardas Mikalajūnas ir saksofonistas Robertynas Vainoras.

Dėkoja

Šventė baigėsi. Visi išsiskirstėmė ir toliau gyvename savo gyvenimus. Mūsų šventės – tarsi tas girnų bokštas šventoriuj, kurį kartu iš lėto renčiame. 

„Švedriškės santalka“ nuoširdžiai dėkoja kraštiečiams, atvykusiems į  Švedriškės bažnyčios 90-ąjį jubiliejų ir sutvirtinusiems visų mūsų bendrystę! Su šypsenomis laukiame Jūsų Šv. Roko atlaiduose kitąmet ir visada. Dėkui pagelbininkams – Ignalinos rajono savivaldybei, Ignalinos rajono kultūros centrui, Kazitiškio seniūnijai, UAB Kibiui, Lietuvos Šaulių sąjungai, MB Šeimos virtuvė , Aleknų ūkiui, sodybai prie Ažvinčio ežero „SvedResort“, Paliesiaus dvarui. Ačiū medžiotojų būreliui „Žagarinė“ už šurpą, Sigitui Klimui iš Garbšių – už žuvienę, o „Kalynos“ moterims – už ukrainietiškus barščius. Dėkui Ignalinos maltiečiams ir visiems, prisidėjusiems prie bendro vaišių stalo, o Daugėliškio socialinėms dirbtuvėms – už gaminius su bažnyčios atributika, Ignalinos jaunimo organizacijai „Sniego gniūžtė“ už šachmatus. Salut Lietuvos kariams, supažindinusiems su Lietuvos kariuomenės ginkuote, Daugėliškio krašto bendruomenei – už kultuvę ir girnas, Nijolei Gluchovienei – už pintuves, o Sauliui Sveikauskui – už medžio skaptuko pamokas. Išskirtinai dėkojame Monikai Šimonėlei, kuri iš „Sūrio kelio“ atvežė gyvą, švelniavilnę avytę, suteikdama gyvybingumo ir džiaugsmo Kermošiaus dalyviams, ypač vaikučiams. Ačiū laikraščiui „Mūsų Ignalina“ ir Ignalinos turizmo centrui. Ir visiems visiems, atvėrusiems Švedriškei savo širdis!

Iš Švedriškės bažnyčios istorijos, parašytos kun. Antano Juškos

Stato bažnyčią

Statyti, statyti tikrą bažnyčią! Toks buvo visų vieningas noras. Medinę ar mūrinę? Mūrinė – brangu. Pabijojo. Nutarta statyti medinę. Statybos technikas Stasys Taškūnas sudarė projektą, kurį vyriausiasis statybos inspektorius inž. Navickas patvirtino. 

Bažnyčios statymas vyko žaibiškai. Žmonių entuziazmas visuotinis. Vieni vežė rąstus, kiti čia pat vietoje pjauna lentas, kiti veža akmenis, vėl kiti kasa pamatams griovius, žmonių vis būriai. Visi darbuojasi su didžiausiu užsidegimu. Jau ir pamatai išmūryti ir bažnyčios sienos auga bematant.

Visi supranta, kad bažnyčios statymo darbas vyktų dar sklandžiau, jei būtų žinomos parapijos ribos, kurie gyventojai priklausys naujajai Švedriškės parapijai. Tada priskirtieji žmonės dar uoliau prisidėtų prie darbų ir pinigais bažnyčią statyti, ir parapiją tvarkyti. 1933 m. vasario 24 d. Švedriškės bažnytinis komitetas oficialiai paprašė Panevėžio vyskupą įsteigti Švedriškės parapiją. Prie prašymo pridėjo sąrašus kaimų ir pavienių gyventojų, kurie nori priklausyti naujajai Švedriškės parapijai. Vyskupas ne iš karto sutiko Švedriškėje įsteigt parapiją. Pirmiausia atsiklausė kaimyninių parapijų klebonų, ar jie sutinka dalį savo parapijiečių atiduoti naujai steigiamai parapijai. Atsiklausė Salako, Vajesiškio ir Tauragnų klebonų. Iš visų trijų gavo atsakymus teigiamus.

Ir taip naujoji Švedriškės parapija jos įkūrimo dieną turėjo 1736 parapijiečius. Visi lietuviai. Tačiau keliolika šeimų tarpusavy kalbėdavosi lenkiškai. Be to, tada parapijos ribose gyveno 7 rusų šeimos ir 4 žydų šeimos.

Taip buvo tada. Dabar gi, kai rašoma ši mažutė istorijėlė, 1969 m. parapijoje žmonių skaičius nepaprastai sumažėjęs. Iš viso palikę ne daugiau 800 žmonių. O ir iš tų žymi dalis Švedriškės bažnyčią lanko tik retkarčiais, nes jiems arčiau į Kazitiškį (3–5 km) o ir prieš lenkų okupaciją šie žmonės priklausė Kazitiškio parapijai, statė Kazitiškio mūrinę bažnyčią. Švedriškės parapijoje lenkiškai namie tarpusavy kalbančių paliko vos dvi šeimos.

Bažnyčios statymo darbai sparčiai eina pirmyn. 1933 m. rudenį bažnyčia jau po stogu. Pasiliko vidaus įrengimai, kurie taip pat vykdomi vienas po kito.

Pastatomas didysis altorius iš ąžuolo, gotikos stiliaus, kainavęs 1000 litų. Dirbo Feliksas Vaškelis iš Bajorų kaimo, Užpalių parapijos, Mikėnų kaimo. Kitas gabus meistras, taip pat Užpalių parapijos, Mikėnų kaimo, Juozapas Igaunis padirbo antrąjį altorių vyrų pusėje, taip pat dailų, gotikos stiliaus, ąžuolinį, kainavusį 500 litų. Pastarasis meistras padarė sakyklą ir suolus presbiterijoje. Tretysis altorius, moterų pusėje, ilgai buvo tik laikinas. Tačiau 1969 m. padirbtas ir tretysis, lygiai toks pat, kaip vyrų pusėje, ąžuolinis. Jį padirbo Kazimieras Šėža Utenoje. Darbas nesustojo nė žiemos metu. Padaromi bažnyčiai suolai, klausyklos, kelios procesijinės vėliavos, siuvami liturginiai drabužiai.

Naują bažnyčią Švedriškėje pažadėjo pašventinti pats Panevėžio Vyskupas J. E. Kazimieras Paltarokas. Pašventinimo diena paskirta 1934 m. birželio 17. Aplinkybių sutrukdytas, vyskupas atvykti negalėjo. Bažnyčią pašventinti vyskupas pavedė Vajesiškių bažnyčios administratoriui kanauninkui Antanui Bačkiui. Išpuošta bažnyčia skendo vainikuose ir žalumynuose. Žmonių minios, ne tik savos parapijos, bet ir iš plačios apylinkės. Iškilmingos ir jaudinančios šventinimo spalvos. Pašventinant asistavo kunigai: vietinis Švedriškės bažnyčios administratorius kun. Jonas Gurauskas, Salako klebonas kun. Antanas Stanionis, Sudeikių klebonas kun. Juoz. Savukaitis, Daugnilių klebonas kun. Kazys Iršinas, Spitrėnų klebonas kun. Antanas Masiulis, Mažeikių vikaras kun. Vladas Baltiejus ir Salako vikaras kun. Jonas Matulis.

1934 m. rugsėjo 3 d. T. Martinijonas Švedriškės bažnyčioje kanoniškai įvedė ir pašventino kryžiaus kelius.

Tų pačių metų birželio 23 d. raštu Nr. 3206 vyskupas leido buvusią laikiną bažnytėlę „šopą“ panaudoti kitiems reikalams. Vyskupui patariant, „šopa“ padaroma parapijine sale, kurioje buvo daromi katalikiškų organizacijų susirinkimai, pobūviai.

Pakeistas ir bažnytinis komitetas. Nuo 1934 m. gegužės 16 d. bažnytiniame komitete buvo šie asmenys: kun. Jonas Gurauskas, Jonas Čičelis, Jonas Juodka, Nikodemas Aidukas, Kazimieras Gimžauskas, Petras Judka, Kazimieras Stulgys, Kazimieras Noreikis, Justinas Blažiūnas.

Rinkliava padaryta šiose bažnyčiose: Antalieptės (surinkta 68 litai), Palėvenės (surinkta 63,80 lito), Joniškėlio (surinkta 122,30 litų), Pumpėnų (surinkta 123,70 litų), Kirdeikių (surinkta litų 92,80), Švėkšnos (surinkti 185 litai).

Sumanyta ir pravesta Švedriškės bažnyčios naudai loterija. Švedriškėje 1934 m. iš loterijos gauta 990 litų gryno pelno. 

Kai su pinigais būdavo labai „striuka“, skolindavosi. Pav. Ona Pūslienė iš Pažieviškės kaimo buvo paskolinusi 1000 litų. Pratkūnų Vincentas Melnikas – 5000 litų, Kazimieras Četkauskas – 250 litų, Marcelė Ragauskienė iš Jakėnų – 385 litus ir kiti. Skolos buvo išmokamos dalimis. Visos skolos iki Antrojo pasaulinio karo buvo visiškai padengtos. Bažnyčia buvo visai sutvarkyta, džiaugėsi ja žmonės, ramiai garbindami Dievą savo rankomis ir lėšomis statytame pastate – bažnyčioje.

Kunigai, Švedriškėje palikę ypač gilų pėdsaką

Kun. Jonas GURAUSKAS

Švedriškės krašto žmonių bendruomenės parapijinė tikėjimo bažnyčia prasidėjo prieš 90 metų, kai Švedriškės viensėdžio savininkė Marija Leščiauskienė prieš mirtį padovanojo bažnyčios statybai savo žemę ir Panevėžio vyskupija nusprendė, kad Švedriškėje reikia bažnyčios.

Pradžioje žmonės iš vietinio miško medžiagų pastatė gyvenamąjį namą kleboniją. 1929 m. buvo paskirtas jaunas kunigas Jonas Gurauskas. 

Šaltą ir gilią 1929 m. žiemą, vasario pabaigoje, 28 vyrai rogėmis iš Alantos (Molėtų r.) parsigabeno kun. Joną Gurauską, šeimininkę, dvi tarnaites ir vargonininką su šeima. Visi įsikūrė naujojoje klebonijoje.

Pasakojama, kad važiuojantys keliauninkai pailsėt sustojo Jakėnų kaime. Susirinkę kaimiečiai visaip gyrė ši kraštą, žemes, žmones, sakydami, kad čia bus viskas labai gerai. Kunigas Gurauskas atidžiai ir truputį atsargiai klausė, tylėjo. Tada vienas pagyvenęs kaimietis puolė ant kelių, apkabino kunigo kojas ir sušuko „neišleisim“. Koks stiprus tada buvo jų tikėjimas.

Čia jis 36 metus buvo altoriaus tarnyboje. Švedriškė tapo dvasiniu, kultūriniu krašto centru. Buvo stiprus choras, įsisteigė Tretininkų kongregacija, jaunimo „Angelo sargo“ sąjunga, Pavasarninkų draugija, Katalikų moterų ir vyrų skyriai, Šaulių būrys. 

Čia jis pergyveno pakilimus ir karo sunkumus. Žmonės jį gerbė, mylėjo, juo tikėjo ir pasitikėjo.

1966 m. rudenį Viešpats pašaukė amžinybėn. Ilsisi Švedriškės kapinėse. Prie šventoriaus.

Kun. Antanas JUŠKA

1966 m., mirus kun. J. Gurauskui, šiton tarnystėn atvyko buvęs Zarasų dekanas, Sibiro kalinys, kunigas Antanas Juška. Viename savo rašte kun. Antanas rašė: „Niekada netroškau didelių vietų. Dar seminarijoje svajojau: kad mane siųstų į dzūkų kraštą, į mažytę vietelę, tarp neturtingų. Atiduočiau jiems visą širdį. Ir pagaliau senatvėje mano svajonė pildėsi – Švedriškė“.

Sunkūs tie laikai buvo kovojančiai Lietuvos bažnyčiai. Bet Jis sugebėjo nuoširdžiai, dalykiškai ir pasiaukojamai bendrauti su visais. Tais laikais čia lankėsi vyskupai J. Steponavičius, R. Krikščiūnas, J. Preikšas, A. Deksnys iš Vokietijos, P. Baltakis iš JAV. Neblogai sutarė su vietos valdžia. Kelis kartus remontavo bažnyčią, sutvarkė vargonus, pastatė altorių, įamžino J. Gurausko atminimą vitražuose. Bet svarbiausia – sudėtingu laikmečiu čia nenutrūko tikra pastoracinė veikla, pelnė žmonių meilę ir pagarbą, vadino šventu. Čia Jis sutiko savo amžiaus ir kunigystės Jubiliejus. 

Būdamas 83-ejų metų, parašė Panevėžio vyskupui: „Jau lygiai 23 metai gyvenu Švedriškėje. Krutėjau, kiek išmaniau ir leido jėgos. Dabar jau neįstengiu atlikti visas klebono pareigas, nes vargina senatvė ir ligos. …Pageidauju, kad siųstumėte ten, kur galėčiau gyventi arti Dievo namų“.

Kokia stipri dvasinės bendrystės galia!

Apsigyveno Panevėžyje, prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios altarista.

Jis labai mylėjo Švedriškės kraštą ir jo žmones. Negalėjo išnykti dvasiškai neatsisveikinęs. Kai Atgimimo laikotarpiu tada garsus Ažvinčių klubas, kraštiečių iniciatyva, pastatė Ažvinčių kryžių, Jis atvyko iš Panevėžio, netoli kryžiaus, ant kalnelio išlipo iš mašinos, nuėjo prie jo ir atsigulė kryžium po naujai pastatytu Ažvinčių kryžiumi.

Dabar Jis ilsisi ramybėje Panevėžyje. Po miesto kapinių kryžium.