Lietuvai minint 20-ąsias įstojimo į Europos Sąjungą (ES) metines, Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) organizavo konferenciją „Dvidešimt Lietuvos kaimo ir žemės ūkio augimo metų“. Jos metu ŽŪM ministro Kęstučio Navicko padėka buvo įvertintas Rokiškio rajono ūkininkas iš Kalvių Jonas Venslovas – kaip neariminės tausojamosios žemdirbystės pradininkas Lietuvoje.

Padėka pradininkui

Vos prieš porą dienų iš Vilniaus su padėka ir gėlių puokštėmis grįžęs J. Venslovas neslėpė – didžiuojasi jam parodytu dėmesiu: „Gal ir anksčiau pastebėjo mane, bet gal žiūrėjo kaip ir ką čia darau, o dabar gavau padėką. Esu pirmtakas neariminės žemdirbystės Lietuvoje ir už tai mane ministerija įvertino. Labai didžiuojuosi parodytu dėmesiu. Tame renginyje padėkomis apdovanotas buvau ne aš vienas, bet kiti jas gavo už kitus darbus ir rezultatus“.

Ūkininkas iš karto prisiminė, kad viskas prasidėjo dar 2014-aisiais, tad šiandien J. Venslovas skaičiuoja jau dešimtmetį neariminės tausojamosios žemdirbystės veiklos, kurią taiko visuose savo net 1 tūkst. 200 ha turimuose žemės plotuose.

Pamatė ir susiviliojo

J. Venslovas pasakojo, kad taip ūkininkauti panoro pamatęs televizijos reportažą apie ūkininką Latvijoje. Jis savo laukuose taikė neariminę tausojamąją žemdirbystę, kas labai sudomino ir J. Venslovą. Po trijų „žvalgybinių“ vizitų pas latvių ūkininką, rokiškėnas ir pats savo žemėje ėmėsi naudoti šią technologiją taip tapdamas neariminės tausojamosios žemdirbystės pradininku Lietuvoje.

„Pirmą kartą mačiau, kad žmogus taip sėtų. Man patiko, nutariau ir aš to imtis. Šiaip žemę aš ir anksčiau tausojau, bet čia man pasirodė toks atvejis, kai gali dar labiau tausoti žemę ir dar labiau padėti žemėje esantiems gyvūnams. Aš esu prieš visus arimus vien dėlto, kad ariant netausojamas dirvožemis“, – nukirto J. Venslovas ir skubėjo paaiškinti situaciją paprasčiau: „Vienos bakterijos gyvena žemės paviršiuje, jos mėgsta šviesą, kitos gyvena giliau dirvožemyje, ir kai plūgas jas apverčia – viskas susimaišo, sutrinka. Tos bakterijos nebežino ką daryti, jos pradeda valgyti humusą, naikina jį ir rezultatas – mes naikiname žemę. Juk saujoje žemės tiek gyvybės, kiek pasauly gyvena žmonių. Mes visi vaikštom ant šitų žemės gyventojų stogo. Neturim jiems trikdyti ramybės. Mes turim taikytis“.

Neariminės žemdirbystės esmė

Kalbėdamas apie neariminės tausojamosios žemdirbystės pliusus, J. Venslovas sako, kad taip ūkininkaujant išsaugomas dirvožemio ir vandens santykis, biologinė įvairovė, prisidedama prie klimato kaitos mažinimo. Ariamoji žemdirbystė lemia dirvožemio degradaciją, tuo tarpu neariminė žemdirbystė tausoja žemę. Neariminėje tausojamojoje žemdirbystėje padargai taip pat yra naudojami, tačiau žemė yra įdirbama iki 30 cm gylio ir ne plūgais, o kitokiais padargais.

„Nuvažiavau prieš porą dienų į savo lauką, kuriame pasėtos pupos – įdomu buvo, ar jau dygsta. Kasioju duobutes ir kasti gaila: sliekas, sliekas, sliekas... Reiškia, aš einu ta linkme, kuri yra naudinga dirvožemiui. Taip pasėti galima daug kultūrų: grūdus, rapsus, pupas. Neužsiimu tik žolių auginimu. Bet gal reikės pabandyti, kad šaknys eitų gilyn ir purentų žemę, o ne mes su geležimis“, – svarstė pašnekovas.

Dabar – kur kas daugiau

Ir tokiu požiūriu į ūkininkavimą, į žemę, J. Venslovas „užkrėtė“ ne vieną ūkininką šalyje, nors šis žemdirbystės būdas tik iš šono gali pasirodyti lengvas: „Tik atrodo paprasta: nieko nebearia, nekultivuoja, tik sėja. Bet taip nėra, nes tai darbas, kuris reikalauja žinių, reikia griežtai laikytis sėjomainų. Visgi, mūsų visoje šalyje nėra mažai: Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės (LNTŽ) asociacijai dabar priklauso 70 narių (J. Venslovas yra šios asociacijos įkūrėjas, pirmininkas – aut. past.). O kiek dar yra ir neįstojusių... Galiu pasakyti, kad pernai metais nearimine tausojamąja technologija sėtų pasėlių buvo deklaruota net 1 mln. 200 tūkst. ha“.

Buvo nusiteikę skeptiškai, bet...
O paklausus, ar naujoji technologija prigijo Rokiškyje ūkininkaujančių žemdirbių gretose, J. Venslovas šyptelėjo – iš pradžių kolegos į jį žiūrėjo skeptiškai, netikėjo, kad kažkas gali pavykti, bet stebėdami jo veiklą ir pavyzdį, po truputėlį patikėjo sėkme.

„Tokia viena pirmųjų istorijų: vienas ūkininkas su sūnumi važiavo pro mano laukus. Prie kelio mano buvo pasėti kviečiai. Tik pirmieji metai, iš ražienos matosi sudygę tie kviečiai. Ūkininkas sūnui liepia sustoti, klausia: „Kas čia yra?“. Sūnus sako: „Jono kviečiai pasėti“. Tas tik pakraipė galvą: „Nieko čia iš jų nebus“. Bet pavasarį važiuoja vėl, sustojo, apžiūrėjo ir rudenį jau patys sėjo tokia technologija, kaip aš. Tai buvo Gytis Galvanauskas su tėveliu“, – pirmuosius savo mokinius prisiminė J. Venslovas.