Telšių miesto Garbės pilietis, juvelyras ir kraštotyrininkas Alfredas Jonušas daugelį metų garsėjo savo originalia žemaitiška-japoniška sodyba, kurią yra aplankę tūkstančiai lankytojų. Deja, šiandien dėl šeimininko garbaus amžiaus ir sveikatos būklės į ją galima pažvelgti tik iš gatvės. Priešais sodybą iškelti geriau išsilaikę eksponatai – iškalbūs Tekančios saulės šalies salelės Žemaitijos sostinėje liudininkai.

Įspūdingos datos
Pasak Alfredo Jonušo, šiemet sukanka 60 metų, kai 1964 metais po Japonijos sostinėje Tokijuje įvykusių olimpinių žaidynių jis, tuomet Kauno politechnikos instituto studentas, susidomėjo Tekančios saulės šalimi. Žinoma, domino olimpinis sportas, bet labiausiai – architektūra, ypač garsaus japonų architekto Kenzo Tangės suprojektuoti stadiono statiniai. „Plačiau domėdamasis žymiausiais pasaulio architektais, tarp kurių lyderiavo Kenzo Tangė, pradėjau lankytis Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, kur daugiau sužinojau apie Japoniją, jos architektūrą ir japoniškus sodelius“, – prisiminė A.Jonušas.
Po studijų 1966 metais Alfredas su šeima grįžo į Telšius, kur tėvų paliktas dirbtuves perstatė į gyvenamąjį namą. Mintys apie Japoniją jo nepaliko ir Žemaitijos sostinėje, todėl 1967 metais savo sklype įrengė japoniško stiliaus sodelį, o po septynerių metų – 1974-aisiais – gyvenamojo namo antrame aukšte atsirado japoniškas kambarys, kurio lubose buvo įtaisytas langas, kad naktį būtų galima pasigrožėti žvaigždėtu dangumi. Šiemet šio kambario įkurtuvėms irgi neeilinė data – 50-metis.

Ypač kūrybingi A.Jonušui buvo 1997-1998 metai, kai savo sodyboje pastatė pirmuosius japoniško stiliaus pastatėlius: penkis kartus sumažintą Horiudži pagodą, arbatos namelį, sumažintą Budos skulptūrą, Himedži pagodos maketą, Fudzijamos kalno imitaciją ir kt. 1998-ieji metai paženklinti ir Telšių apskrities žemaičių-japonų draugijos įkurtuvėmis. Į šią draugiją jos pirmininkas A.Jonušas subūrė daugiausiai meno žmones, kurie rinkdavosi arbatos namelyje ir diskutuodavo ne tik apie japonų kultūrą, bet ir jos propagavimą Žemaitijoje.
Geroms iniciatyvos buvo pritarusi „Žemaitijos pieno“ vadovybė ir rėmė „Japoniškosios salelės“ plėtrą. „Gaila, kad kai kuriems draugijos nariams mirus arba išvykus, jos veikla prieš penkerius metus nutrūko“,– sakė A.Jonušas.

2000-aisiais žemaitis sulaukė garbaus svečio – Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje Toyoshi Matsuyama su žmona Nabuko. Jie pasidžiaugė eksponatais, užsuko į arbatos namelį, o vėliau ambasadoriaus žmona Nabuko į „Alkos“ muziejų susirinkusias telšiškes mokė ikebanos puokščių kūrimo meno.

Svajonė išsipildė – aplankyta Japonija
2003 metų vasarį kartu su Lietuvos oficialia delegacija minėti Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių 80-mečio vyko ir telšiškis tautodailininkas, Žemaičių-japonų draugijos pirmininkas Alfredas Jonušas. Šiai išvykai įtakos turėjo 2002-ųjų metų vasarą pas A. Jonušą lankęsis Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Japonijoje profesorius Algirdas Kudzys. Tą kartą susitikime su ambasadoriumi menininkas prisipažino turįs seną svajonę – aplankyti Japoniją. Išvyką parėmė „Žemaitijos pienas“ ir Kultūros ministerija.

Lietuvos delegacija Hokaido prefektūros sostinėje Saporo mieste aplankė Hokaido istorinį kaimelį, seniausią Japonijoje alaus gamyklą, dalyvavo šiame mieste vykusiame tarptautiniame sniego festivalyje, kuriame trys lietuviai skulptoriai iš ledo ir sniego skaptavo geležinį vilką, kurio bronzinę kopiją padovanojo Saporo merui. Vasario 12 dieną lietuviai dalyvavo iškilmingame Vasario 16-osios minėjime Tokijuje Nepriklausomos Lietuvos 85-ųjų metinių garbei.
Į „Lietuvos dienas“ Japonijoje A. Jonušas nevažiavo tuščiomis. Jis Saporo miesto merui padovanojo iš mamuto kaulo ir gintaro padarytą skulptūrėlę, lankstinukų apie Žemaitijos sostinę, „Žemaitijos pieno“ įmonę bei savo sodybą.

Apie žemaitį menininką netruko sužinoti ne tik Japonija, bet ir Pietų Korėja, nes šios šalies televizijos kompanijos „Korean Broadcasting System“ prodiuseris ir korespondentas buvo lankęsis Telšiuose, filmavo ir rengė reportažą apie unikalią žemaitišką-japonišką sodybą.

Eksponatai pasitinka prie gatvės
Kai Tekančios saulės salelės statiniai palengva ėmė nykti, o jiems reastauruoti stigo lėšų ir sveikatos, kūrybingas žemaitis rado išeitį – šiuo metu kai kurie eksponatai vėl džiugina žmones, pasitikdami juos prie gatvės.

Taigi miestelėnai ir svečiai, eidami pro menininko sodybą, įsikūrusią Telšiuose, Muziejaus g. 88, stabteli ir apžvelgia apie 15 eksponatų. Jų žvilgsnį patraukia seniausios pasaulyje Horiudži šventyklos penkis kartus sumažintas maketas, taip pat sumažintas Himedži (Baltojo garnio) maketas, No teatro kaukės Okame kopija, kabuki teatro pavadinimo raidės, Budos stovylos skulptūra ir kiti senosios Japonijos kultūros simboliai. Ypač įspūdingas japoniško povo atvaizdas.
Kinijai ir Taivanui skirtame namelyje pro langą matyti įžymi kino teatro aktorė, vilkinti „karo vadės“ apdarus, taip pat Taivano merginos. Prie vartelių – tradiciniais rūbais apsirengusios japonės atvaizdas.

Viską vainikuoja Telšių miesto herbas ir Žemaitijos sostinei padovanota Meškos skulptūra, tarsi sauganti ne tik Rytų šalių, bet ir mūsų krašto dvasinius lobius, kuriuos tebeskleidžia originaliojo žemaičio Alfredo Jonušo sodyba.

Solidžiame segtuve – draugystės su Japonija istorinės akimirkos
Apie A.Jonušo japoniškąją sodybą Žemaitijoje yra rašę visi didieji Lietuvos dienraščiai, „Šiaulių kraštas“, „Vakarų ekspresas“, kai kurie žurnalai, rajono laikraščiai, rodyta televizijos laidose. Solidžiame segtuve su laikraščių iškarpomis taip pat rasime JAV lietuvių leidžiamą laikraštį „Darbininkas“, Japonijos mieste Sapore išleistą laikraštį, net esperanto kalba parašytą straipsnį, kuriuose pristatoma sumaniojo žemaičio, pamilusio Japoniją, sodyba.

Iš straipsnių sužinome, kad Japonijos ambasada miestui buvo padovanojusi visą sakurų parką – 50 medelių. Bet dalį medelių chuliganai išlaužė, pusę jų vagišiai ištampė, kiti neprigijo. Iš tų dovanotų viena tebeauga A.Jonušo sodyboje. Žemaitis ir šiemet laukia, kada ji pradžiugins žiedais.
„Mano įkurtas privatus žemaičių-japonų muziejus aktyviai buvo lankomas 20 metų – nuo 1997-ųjų iki 2017-ųjų. Jį kasmet aplankydavo nuo 2 iki 4 tūkstančių lankytojų – daugiausiai moksleivių grupių bei pavienių užsienio turistų. Daugeliui moksleivių tai buvo pirmoji pažintis su Japonijos kultūra“,– sakė A.Jonušas, apgailestaudamas, kad šį muziejų dėl sveikatos ir rekonstrukcijos kaštų nepavyko išlaikyti. O juk buvo įdėtos pagrindinės asmeninės santaupos, garsinami Telšiai ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Pasirodo, kai prispaudžia bėdos, niekas nenori ištiesti pagalbos rankos net miesto Garbės piliečiui, todėl telšiškiui entuziastui, žvelgiančiam į nykstančius eksponatus ir vartančiam turiningą segtuvą apie japoniškąją veiklą Žemaitijos sostinėje, nejučia tvenkiasi ašaros.

Jei reikėtų į vieną vietą sudėti visus Alfredui Algirdui Jonušui skirtus garbėlaiškius, padėkas, apdovanojimus, prireiktų kelių lagaminų. Verta paminėti tik svarbiausius: Prezidentė Dalia Grybauskaitė jį apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, už nuopelnus kultūrai jam paskirta antrojo laipsnio valstybinė pensija, 2005-aisiais išrinktas Telšių miesto Garbės piliečiu. Neverta pamiršti ir tarptautinio juvelyro sertifikatą turinčio menininko darbų, kurių dauguma – iš gintaro. Nuo 1971-ųjų juvelyras A.Jonušas surengė 25 autorines parodas iš gintaro. Palangos gintaro muziejui padovanojo 130 savo darbų. Šiame muziejuje viena ekspozicijos vitrina skirta tik jo darbams. Šio menininko kūrybą matė prancūzai, lenkai, vokiečiai, belgai, JAV, Bangladešo, Norvegijos, Japonijos, Latvijos gyventojai.

Dauguma A.Jonušo pažįstamų laiko jį Don Kichotu. Ir jis pats apie save taip mano, tad, minint Migelio de Servanteso knygos „Don Kichotas“ 400 metų jubiliejų, ant vienos sienos ėmė ir padarė Pablo Pikaso kopiją „Don Kichotas“. Brangi jam ir viena Japonijos ambasados dovana – paveikslas, kuriame žemaitis pavaizduotas kaip samurajus. Šalia paveikslo – samurajaus šalmas, tačiau net storiausias šalmas negali paslėpti jautraus žmogaus, savitai kūrusio miesto vizitinės kortelės įvaizdį.