Daug telyčių auginti nuostolinga? Įžvalgos apie reprodukciją JAV ir Europoje

Mindaugas Eidukaitis, UAB Agroinfo direktorius, pardavimų konsultantas

Daugelis pieno ūkių Lietuvoje vis dar vadovaujasi sena taisykle: „kuo daugiau telyčių – tuo geriau“. Tačiau naujausios IFCN pasaulio pieno sektoriaus analitinės įžvalgos rodo, kad ši logika šiandien dažnai uždirba – nuostolius. Pasaulinės tendencijos aiškios: tiek JAV, tiek ES pieno ūkiai pereina prie tikslinio telyčių planavimo, o per didelis telyčių skaičius tampa finansine našta, kuri mažina ūkio pelningumą. Šiame straipsnyje aptariame, kodėl telyčių perteklius šiandien yra vienas brangiausių ūkio klaidų ir kokias strategijas rekomenduoja IFCN.

1. Fermų skaičius mažėja, bandos produktyvumas auga — telyčių poreikis krenta

IFCN pateikia esminę tendenciją: per pastaruosius 30 metų ES pieno ūkių sumažėjo nuo 4,8 mln. iki 0,8 mln.

Tai reiškia:

• mažiau ūkių = mažiau poreikio naujoms telyčioms,
• bandų dydžiai didėja ne dėl naujų gyvulių pirkimo, o dėl produktyvumo augimo,
• bandos struktūra stabilizuojasi — ūkiams tereikia palaikyti mažą natūralaus atsinaujinimo lygį.

Jeigu pieno ūkis planuoja nestebėti, o tiesiog išlaikyti tą patį karvių skaičių, jam reikia tik 25–30 % telyčių per metus.

Dauguma ūkių Lietuvoje augina 40–60 % — ir tai brangiai kainuoja.

2. Telyčių užauginimas yra vienas brangiausių procesų ūkyje

IFCN analizė aiškiai parodė: telyčių auginimo kaštai šoktelėjo net 19–20 % pasauliniu mastu.

Priežastys:

• brangesni pašarai,
• didesni darbo kaštai,
• augančios pastatų ir infrastruktūros kainos,
• ilgas išlaikymo laikotarpis iki produktyvumo.

Vienos telyčios užauginimas iki pirmos laktacijos Lietuvoje kainuoja 1500–2000 €. Jeigu ūkyje yra 20 „perteklinių“ telyčių, jų išlaikymas = 30 000–40 000 € įšaldyto kapitalo. Tai yra reali, lengvai pamatuojama finansinė našta.

3. JAV ūkių sėkmės formulė: mažiau telyčių, daugiau planavimo

IFCN pateikia aiškią žinutę apie JAV: JAV pieno sektoriaus plėtra šiandien vyksta ne dėl daugiau telyčių — o dėl didesnio produktyvumo ir mišrintų veršelių pajamų.

JAV ūkiai sėkmingai naudoja:

• seksuotą spermą – kad gautų tik reikalingą telyčių kiekį,
• mišrinimą – kad likusios karvės duotų aukštos vertės mišrintus veršelius.

Rezultatas:

• telyčių perteklius išnyko,
• bandų dydžiai didėja planuotai,
• pajamos iš mišrintų veršelių kompensuoja pieno kainų kritimus.

IFCN įžvalga: pajamos iš mišrinimo JAV ūkiams tapo strateginiu ekonomikos stabilumo elementu.

4. ES ūkiuose per daug telyčių = per mažai vietos produktyvioms karvėms

Europoje situacija šiek tiek kitokia, bet logika ta pati: ūkiai dažnai turi per daug telyčių, todėl riboja produktyvių karvių skaičių.

Kodėl tai blogai?

• telyčios negamina pieno, tik sunaudoja pašarus,
• jos užima vietą tvarte, kuri galėtų būti skirta melžiamoms karvėms,
• investicijos į telyčių pastatus dažnai neatsiperka,
• jei pieno kaina krenta, telyčių išlaikymas brangiai kainuoja.

IFCN skaičiavimai rodo, kad telyčios – vienas brangiausių segmentų ūkyje, o jų perteklius gali sumažinti visos fermos pelningumą 10–20 %.

5. Telyčių perteklius dažniausiai susidaro dėl įpročių, o ne poreikio

IFCN pabrėžia: daugelyje ūkių telyčių skaičius planuojamas ne pagal poreikį, o „pagal tradiciją“.

Dažniausi scenarijai:

„auginsiu visas telyčaites, nes gal prireiks“
„telyčių daugiau = saugumas“
„jei pigiai, pasiliksiu visas“

Bet modernioje rinkoje ši logika nebeveikia.

Pavyzdžiui:

• jeigu ūkis turi 100 karvių, jam reikia ~28 telyčių per metus,
• bet jei gimsta 50 telyčių, 22 yra perteklius,
• jų išlaikymas gali kainuoti 30 – 40 tūkst. eurų.

Tai pinigai, kuriuos ūkis „sudegina“ vien dėl netikslaus planavimo.

6. IFCN rekomenduoja naują telyčių planavimo filosofiją

1. Skaičiuoti tikslų telyčių poreikį pagal bandos tikslus. Jeigu banda nesiplečia, reikia tik natūralaus atsinaujinimo lygio. Jeigu banda mažėja, reikia mažiau telyčių. Jeigu plečiasi, planuoti tiksliai pagal tikslų augimo tempą.

2. Naudoti seksuotą spermą geriausioms karvėms. Taip ūkis tiksliai užtikrina reikiamą telyčių skaičių.

3. Likusias karves sėklinti mėsinėmis veislėmis. Kad gautų mišrintus veršelius, kurie duoda papildomas pajamas.

4. Vertinti vietos tvarte panaudojimo efektyvumą. Telyčios yra brangiausias kvadratinis metras fermoje.

5. Skaičiuoti kiekvienos telyčios ekonominę vertę. Jei ji nėra reikalinga bandai – ji yra perteklinė išlaida.

7. Išvada: mažiau telyčių = daugiau pelno

IFCN analizė aiški: telyčių perteklius šiandien yra vienas didžiausių pieno ūkių nuostolių šaltinių. Moderni reprodukcijos strategija turi būti paremta:

• seksuotos spermos naudojimu,
• mišrinimu,
• tiksliu bandos planavimu,
• kaštų analize,
• optimaliu telyčių skaičiumi, o ne tradiciniais įpročiais.

Tai yra kryptis, kurią jau pasirinko JAV ir daugelis ES ūkių – ir ji negrįžtamai keičia pieno ūkio ekonomiką.