Praėjusią savaitę Norvegijos Reruso miestelyje vyko renginys, skirtas klimato kaitos iššūkiams aptarti, kuriame dalyvavo Aplinkos ministerijos Klimato politikos grupės vyriausioji specialistė Marilė Kosaitė, Kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato bei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovai.

Šiose kūrybinėse dirbtuvėse Lietuvos delegacija ne tik sėmėsi naujos patirties, bet ir dalinosi savo žiniomis bei praktika apie kovos su klimato kaita galimybes. Analogiškas susitikimas šią savaitę (rugpjūčio 26–30 d.) vyksta ir Kuršių nerijoje. Ekspertų įžvalgos apie Kuršių nerijos pažeidžiamumą taps reikšmingu žingsniu stiprinant UNESCO paveldo vietovių atsparumą klimato kaitos poveikiui ir siekiant išsaugoti jų unikalią vertę ateities kartoms.

„Klimato kaita kultūros ir gamtos paveldą skirtingose vietovėse veikia skirtingai. Mūsų seminaras Reruso mieste, kuriame dalyvavo bendruomenės nariai kartu su mokslininkais ir specialistais, atskleidė didžiausias grėsmes šio pasaulio paveldo kultūrinio kraštovaizdžio vertybėms.  Džiaugiamės, kad kartu su Lietuvos partneriais galėsime įvertinti ir Kuršių nerijos pažeidžiamumą klimato kaitos požiūriu“, – sakė profesorius Skotas Heronas, vienas iš klimato pažeidžiamumo indekso kūrėjų ir UNESCO paveldo pažeidžiamumo dėl klimato kaitos ekspertas.   

Reruso miestelis ir jo apylinkės 1980 m. buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl šios vietos, susijusios su vario kasyba, unikalumo ir industrinio kultūrinio kraštovaizdžio. Miestelis garsėja dar nuo XVII a. išlikusiais vienaukščiais ir dviaukščiais mediniais architektūros pastatais, simbolizuojančiais ilgalaikės kultūros, pagrįstos vario kasyba atokiame atšiauraus klimato regione, kūrimąsi ir klestėjimą.

Šioje vietovėje oro temperatūra gali nukristi žemiau -20 ℃, todėl susiduriama su klimato kaitos iššūkiais, kurie gali kelti pavojų šio unikalaus kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimui.

Dėl dažnų atšilimo ir užšalimo ciklų, šlapdribų, padidėjusios drėgmės ir aukštesnės temperatūros medinės konstrukcijos namai  tampa labiau pažeidžiami. Pavojus kyla ir dėl žiemos sezono pokyčių – užšalę ežerai ir upės šiame kultūriniame kraštovaizdyje yra pagrindinė žiemos kelių infrastruktūros dalis, todėl jų nelikus kyla logistinių iššūkių. 

Siekiant nustatyti vietovės jautrumo klimato kaitai vertinimą ir planuoti veiklas klimato kaitos atsparumui didinti, pasirinkta pažeidžiamumo klimatui indekso (CVI) metodika, kurią parengė Jameso Cooko universiteto Šiaurės Kvinslande (Australija) ekspertai. Tai yra vertinimo įrankis, sukurtas remiantis Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ketvirtąja vertinimo ataskaita. Šis įrankis vertina tiek bendruomenės, tiek pasaulio paveldo vietovių pažeidžiamumą. Per pastaruosius metus Norvegijoje toks tyrimas jau atliktas du kartus – Vegos salynui ir Brygeno istorinio uosto kvartalui.

Dirbtuvių metu kalbėta, kad Reruso UNESCO objektui didžiausią grėsmę kelia auganti vidutinė oro temperatūra, dažnėjantys intensyvių kritulių atvejai, sausros, sniego dangos bei ledo storio mažėjimas. Šie veiksniai keičia vietovės mikroklimatą, kenkia kultūriniams kraštovaizdžiams ir tradiciniam miestelio gyvenimui. Atsižvelgus į bendruomenės ir institucijų gebėjimus prisitaikyti prie šių pokyčių, šio miestelio pažeidžiamumas buvo įvertintas kaip vidutinis. 

Apie ekspertų išvadas dėl Kuršių nerijos prisitaikymo prie klimato kaitos indekso informuosime kitą savaitę.  

Kuršių nerija, kaip ir daugelis pasaulio paveldo vertybių, patiria klimato kaitos, taip pat su tuo susijusį didėjančio turizmo, infrastruktūros plėtros, besikeičiančios žemės naudojimo praktikos poveikį. Manoma, kad šios tendencijos tęsis, intensyvėjant klimato kaitai spartės ir dar labiau paveiks ekosistemas, bendruomenes, įpročius, vertybes.