Alfredas Bardauskas: riziką žemės ūkyje jau valdome keliais lygmenimis. Ko dar trūksta?

2005 metais mes, keturi Raseinių rajono ūkininkai, nusprendėme, kad reikia suremti pečius ir ūkį auginti bendrai. Iki tol kiekvienas rūpinomės savo ūkio plėtra, bet norėjome būti kaip kumštis, nes mūsų visų patirtys, žinios, kompetencijos buvo skirtingos ir galėjome papildyti vienas kitą. Supratome, kad mums vienam kito reikia.

Tai buvo pirmas žingsnis į rizikų valdymą. Apjungdami 4 ūkius, išsprendėme daug problemų: sumažinome konkurenciją Nemakščiuose, nebebuvo jokių muštynių dėl žemės. Vienas geriau nusimanė technikoje, kitas išmanė žemės ūkio valdymą, trečias – agronomiją ir pan. Tai suteikė mums galimybę greičiau ir saugiau auginti ūkį.

Jei aš būčiau vienas su 300 hektarų žemės, tai tokio galingo traktoriaus tikrai neturėčiau, nes tai būtų ekonomiškai nepagrįsta. Bet kadangi mes dirbame keturiese, dalinamės ir pelną, ir galimus nuostolius, tai turime galimybę įsigyti žemės ūkio techniką ir su ja apdirbti daugiau nei 1000 hektarų.

Šiemet švenčiame 20 metų, kai ūkininkaujame kartu.

Kitas lygmuo – kooperatyvas

2024-aisiais Nemakščiuose, Žemaitijoje, įkūrėme kooperatyvą „Rugio broliai“. Tai irgi yra vienas iš rizikos valdymo žingsnių, nes mes visi jau senstame.

Per 20 metų sukurtas ūkis, pabaigus veiklą, būtų išdalintas, išparduotas, nebūtų tęstinumo. Todėl kiekvienais metais šis kooperatyvas suteiks vis daugiau paslaugų mums bei kaimyniniams ūkiams. Didžioji dalis veiklos pereis į kooperatyvą – tai yra savotiškas pasiruošimas ateičiai, kad tie pečiai, kuriuos surėmėme, išliktų stiprūs ir ateityje.

Tai – dar vienas iš rizikų valdymo būdų.

Skaudus pirmas kartas

Kai 2005 metais nuo mėgėjiškų ūkių šokome į sistemingą ūkio kūrimą, mūsų žemės plotai per metus didėjo ne procentais, o kartais. Išnaudojome itin palankią situaciją – paskutiniai metai, kai buvo galima išsinuomoti žemę palankiomis sąlygomis, nebuvo tokios konkurencijos, kaip dabar.

Be abejo, turėjome didelių kreditorinių įsiskolinimų už trąšas. Supratome riziką, tad nusprendėme apdrausti pasėlius vienoje draudimo kompanijoje ir turėjome karčios patirties, kai, atsitikus žaloms, bendrovė paskaičiavo nuostolius, bet apie mokėjimą nebuvo jokios kalbos, vadybininkai tiesiog slapstėsi. Mano užsispyrimo dėka, atgavome tuos pinigus.

Šioje skaudžioje vietoje požiūris į pasėlių draudimą buvo sužlugdytas, nebeplanavome tęsti toliau.

Privalomo draudimo etapas

2008 metais ūkyje ėmėmės didelių projektų – investavome į valdų modernizavimą ir mums buvo primesta per jėgą, kad, jeigu norime dalyvauti šioje programoje, privalome drausti pasėlius.

Man, iš prigimties laisvam žmogui, laisvos Lietuvos laisvam ūkininkui, tuo metu buvusiam tokioje euforijoje, kai Lietuvoje ūkiai kilo, tai buvo didžiulis smūgis, nes nekenčiau primetimo kažką daryti prieš mano valią.

Bet pasirinkimo neturėjome, todėl pradėjome drausti pasėlius.

Visai kitokie – savidraudos – principai

Privalomai apsidraudėme Vokietijos pasėlių savidraudos fondo „Vereinigte Hagelversicherung“ Lietuvos filiale „VH Lietuva“. Rezultato ilgai laukti nereikėjo. Turbūt prisimenate laikotarpį, kai iššalo visi žieminiai rapsai. Tais metais buvome rapsus apsidraudę. Kitais metais apsidraudėme ir rapsus, ir kviečius. Kviečių iššalo didesni plotai nei rapsų, pastarieji irgi nukentėjo.

Ir tada, kai susidūrėme su pasėlių draudimo savidraudos fondo žalų vertintojais, kai perpratome visą savidraudos sistemą, prigimtį, principus, tada mums tapo lengviau patiems priimti sprendimus.

Todėl mes iki šiol, jau 17 metų, esame pečius suglaudę ne tik keturiese, bet ir suglaudę pečius su visais Lietuvos ūkininkais, kurie draudžia pasėlius. Ir ne tik su Lietuvos, bet ir su 10-ties Europos šalių ūkininkais, kur veikia VH savidraudos fondas.

Matome klimato kaitos poveikį

Kasmet kovo mėnesį mes, keturi ūkininkai, važiuojame į Šiaurę žiemos ieškoti. Daug metų tai darome. Galiu pasakyti, kad ir tenai žiemos keičiasi. Jeigu  pernai ir užpernai Švedijos šiaurėje sniego dar būdavo daug, tai šiemet kovą jau radome tik likučius pajuodavusio sniego. Šiemet važiavome dar toliau, į Norvegijos kalnus, ten džiaugėmės radę daugiau sniego, tačiau vietiniai sakė „čia ne žiema“. Patys matome, kaip keičiasi klimatas.

Todėl dar labiau suprantame rizikos valdymo per draudimą reikšmę. Stichijoms pažeidus pasėlius, mes su žalų vertintojais visada būname kartu laukuose. Jei tik norime, turime galimybę skaičiuoti žalas patys, nes esame savidraudos fondo nariai ir čia galioja skaidrumas.

Valstybei – daugiau galimybių suvaldyti rizikas

Visi atsimename 2006 metus, kai Lietuvoje užėjo didžiulė stichinė sausra ir valstybė nutarė kompensuoti prarastas pajamas žemdirbiams. Tada mokėjo visiems – kas kiek parašė, paprašė, visiems buvo išmokėta. Kiek tokios nenumatytos finansinės naštos valstybė gali prisiimti?

Geriau vietoje to yra suplanuoti valstybės finansus, kurie iš dalies kompensuoja pasėlių draudimą ir užtikrina maisto saugumą. Paskaičiuota, kad skyrusi 10-15 mln. eurų pasėlių draudimo daliniam kompensavimui per metus, valstybė sutaupo 200-300 mln. eurų, kuriuos būtų skyrusi išmokoms.

Savidraudos fonde mes turime žalų vertinimo sistemą, kurią kartu tobulinome 17 metų ir kuri veikia ir išsprendžia teisingą patirtų nuostolių atlyginimą, - tai, ko negali užtikrinti valstybė.

Vokietijoje gimusios įžvalgos

Gegužės viduryje Vokietijoje kasmet vyksta VH žemdirbių ataskaitiniai susirinkimai. Aš esu deleguotas nuo Lietuvos žemdirbių. Šis pasėlių savidraudos fondas pernai atšventė 200 metų jubiliejų. Per tą laiką buvo I ir II pasaulinis karas, daug kitų negandų. Galime suprasti, kad ši organizacija augo, išlaikė dvasią ir savidraudos principą. Tai daug ką pasako.

Pernai buvau pakviestas į Miuncheną, vieną didžiausių pasaulyje perdraudimo bendrovių „Munich-Re“, kur pristačiau skaičius apie Lietuvos žemės ūkį. Viešėjau „Munich-Re“ įkūrėjo kabinete, kuris praėjusio amžiaus pradžioje, kai Kalifornijoje įvyko didžiulis žemės drebėjimas, susipakavęs pinigus iš šio kabineto plaukė per Atlantą atlyginti nuostolių.

Tai tik įdomus faktas, o iš tikrųjų mane šokiravo skaičiai, kuriuos parodė „Munich-Re“: jie pristatė daug šalių pasaulyje, kur jie perdraudžia draudimo organizacijų prisiimtus įsipareigojimus. Savidraudos fondas VH taip pat dalį rizikų perdraudžia pas juos, jeigu būtų užfiksuoti didžiuliai nuostoliai.

Mūsų valstybės bendradarbiavimas su tokiais pasauliniais perdraudėjais kaip „Munich-Re“ užtikrintų dar geresnį pasėlių rizikos valdymo lygį. Tai sukeltų proveržį. Toks ir yra mūsų tikslas. Tada ir valstybė galėtų jaustis rami, saugi ir nebijoti, kad ūkininkai atvažiuos į Vilniaus Gedimino prospektą.

Sumažėtų draudimo kaina

Jeigu valstybė dalyvautų perdraudime su tokiais perdraudėjais kaip „Munich-Re“ (yra ir kitų perdraudimo organizacijų pasaulyje), tada ir pasėlių draudimo rizikų  kainos būtų labiau prieinamos – tai mums svarbu ir manau, kad mes visi turime šia kryptimi padirbėti.

Daug metų aš buvau Žemės ūkio ministerijos darbo grupėje, skirtoje tobulinti pasėlių draudimo sistemą. Tikiuosi, ta grupė atnaujins darbą, nes turime daug ką nuveikti.

Pastaruosius keletą metų susidūrėme su didžiuliu biurokratijos iššūkiu – kiek daug tuščių popierių turime nešioti ministerijos koridoriais. Kalbame apie tvarumą, o patys švaistomės popieriais. Esu tikras, kad 2/3 ūkininkų vien dėl to neapsidraustų savarankiškai, nes neįmanoma užpildyti 25-27 puslapių dokumentų, jei niekas jiems nepadėtų.

Pasėlių draudimas yra reikalingas, kad maistą auginantys žemdirbiai būtų apsaugoti.

Tačiau ministerija reikalauja įrodyti, kad ūkis yra gyvybingas. Vadinasi, jeigu ūkiui sunkiau sekasi, tai neleiskime jam apsidrausti ir gauti kompensaciją, dar labiau jį žlugdykime?

Gamtos stichijų sukeltos nuostoliai nėra vien ūkininko, tai yra ir valstybės reikalas. Nes maistas yra svarbiausias resursas, todėl visos valstybės atsakomybė yra užtikrinti žemės ūkio produkcijos gamybos stabilumą. Šią problemą reikia spręsti kartu.

Valstybė gali keisti žemdirbių nusistatymą

Jei nėra sistemingos valstybės paramos draudžiant pasėlius, gaunasi kazino. O vietoje to reikia paskatinti žemdirbių nusistatymą draustis kasmet, nuosekliai. Nepaisant orų prognozių.

Turėjome ne vieną draudiminį įvykį Nemakščių pasėlių laukuose: iššalimus, daug krušų, buvo ir keletas metų be žalų. Bet per 17 metų mums nė karto neprireikė atsisakyti jokio investicinio plano, technikos ar žemės ploto pirkimo, nes mūsų pinigų srautai, net ir atsitikus draudiminiams įvykiams, buvo subalansuoti. Kadangi draudimas operatyviai išmoka pinigus.

Girdžiu kaltinimus, kad ūkininkai bando iš draudimo užsidirbti. Atsakau – iš draudimo neužsidirbsi, nes pasėlių savidraudos fondas yra mūsų visų sunešti pinigai – kas nukenčia, kas nenukenčia. Su Latvijos ūkininkais irgi teko dalintis, nes „VH Lietuva“ aptarnauja ir Latvijos žemdirbius, o ten pastaruosius 2 metus siautė didžiausios stichiniai reiškiniai.

Užmirškime baudžiauninko požiūrį

Ministerija mums priekaištaudavo, kad nemylime mažų ūkininkų, tad su „VH Lietuva“ sukūrėme naują produktą smulkiems ūkiams: jaunimas atėjęs draudžiasi, bet biurokratija yra didžiausias peilis, nes ar turi 1000 ha, ar 50 ha, dokumentacijos tiek pat.

Draudimo sistemą mes tobuliname tam, kad žemdirbiai būtų saugūs auginti savo produkciją.

Lietuvoje daugėja ūkių nuo 100 iki 300 ir nuo 300 iki 500 hektarų. Tai –natūralus procesas. Lietuvos mastu daug verkiama, kad viską užvaldo stambūs ūkiai, bet tai yra pasaulinė tendencija, korporacijos perima ūkius. Ir mūsų pavyzdys tai patvirtina – mes jungiamės, nes turime kažkaip išgyventi.

Mums reiktų užmiršti baudžiauninko požiūrį, kad kažkas didelis mus engia. 300-500 hektarų turintys ūkiai įgauna vis didesnę galią ekonomikoje.

Netinkamas pasiūlytas mokestis – kas vietoje jo?

Valstybė turi būti suinteresuota bet kokio turto draudimo skatinimu visiems verslams. Dabar valstybė žemdirbius skatina draustis ir kompensuoja 50 proc. pasėlių draudimo įmokų bei sako 10 proc. atiduoti kaip mokestį. Kažkokia nesąmonė. Kodėl turi didėti pasėlių draudimo įmokos, kad jas vėl grąžintume atgal į biudžetą? Visi mokesčiai – GPM, pelno mokestis – kyla ir yra mokami nuo uždirbtų pinigų, viskas dėl gynybos. Jei žemės ūkio verslas bus saugus nuo gamtos, tai mes prisidėsime daugiau per kitus mokesčius. Šitas ministerijos pasiūlytas mokestis dabar yra pats netinkamiausias.

Pavyzdžiui, liūtis užplaka kukurūzus. Ką mes galime padaryti? Nieko. Tik turėti draudimo polisą ir tokiu būdu apsaugoti savo derlių, turtą, srautus nuo pavojų.

Taip, mes žiūrime naujas veisles, taikome modernų žemės dirbimą, melioraciją – yra daug dalykų, kurie turi įtakos suvaldyti rizikas.

Bet jei praeina tokios audros kaip šiaurės Lietuvoje ir Latvijoje pernai ir užpernai, - mes nieko negalime padaryti. Tik būdami petys į petį kartu su žemdirbiais, valstybe ir savidraudos fondu apsaugosime ne tik savo, bet visus Lietuvos žemdirbių ūkius nuo meteorologinių reiškinių. Tai yra be galo svarbu ir dėl to mes ir tikimės nuoseklaus bendradarbiavimo su valstybe.