Lietuva iki 2050 m. siekia naudoti 100 proc. atsinaujinančiąją energiją, o šalies prioritetas – mažinti priklausomybę nuo Rusijos energijos šaltinių. Kai šalis agresorė pradėjo karą Ukrainoje, susidurta su energetikos krize ir Europos Sąjungos šalių šantažu. Tad tapo akivaizdu, kad būtina plėsti Lietuvos nuosavą elektros energijos infrastruktūrą ir skirti dėmesio žaliųjų degalų gamybai. Taigi ES tikslas naudoti tvarius energijos šaltinius svarbus ne tik dėl klimato kaitos, bet ir dėl Lietuvos piliečių socialinio ir ekonominio saugumo.

Lietuva yra ilgame atsijungimo nuo Rusijos energetikos sistemos kelyje, tačiau sparčiai žengia pirmyn ir šis procesas bus įgyvendintas 2025 m., kai Lietuvos elektros tinklų sistema integruosis į Europos. Šis sprendimas lems energetikos infrastruktūros plėtrą, leisiančią Lietuvai lengvai importuoti ir eksportuoti ne tik elektros energiją, bet ir ekologiškus degalus. Tai turės didžiulę įtaką Lietuvos nacionalinei ekonomikai, bus sukurta naujų darbo vietų, sumokėta daugiau mokesčių ir padidės energetikos sektoriaus darbų ir paslaugų paklausa.

Siekdama žaliosios transformacijos, šalyje vienus pirmųjų žingsnių žengė Energetikos ministerija, kuri siūlo plėsti žaliojo vandenilio ekosistemą ir infrastruktūrą, nustatyti pagrindines jo plėtros kryptis iki 2050 m. ir uždavinius iki 2030 m. Vyriausybei jau yra pateiktas svarstyti vandenilio plėtros Lietuvoje 2024–2050 m. gairių projektas, jį papildys veiksmų planas, kurį ministerija žada parengti ir perduoti Vyriausybei iki šių metų birželio 28 d.

Didėjantis Lietuvos poreikis ir valdžios pastangos pritraukti naujų investicijų į modernias ir inovatyvias technologijas, skirtas ekologiškos elektros ir žaliųjų degalų gamybai, didina pirmaujančių pasaulio užsienio investuotojų susidomėjimą. Užsienio investuotojai yra vienintelė išeitis, kaip pereinant prie naujų technologijų užtikrinti ekonomikos augimą. Kartu su kitų valstybių investuotojais į šalį, siekiančią energetinės nepriklausomybės, atkeliauja žinios, patirtis, geresnės darbo sąlygos, finansinis stabilumas.

Be energetinio saugumo, Lietuvos darbotvarkės prioritetuose yra ir indėlis į klimato kaitos mažinimą, pasaulinę problemą, kuri peržengia valstybių sienas ir reikalauja tarptautinio bendradarbiavimo bei suderintų sprendimų visais lygmenimis.

Tarptautinės atsinaujinančių energijos išteklių agentūros (IRENA) duomenimis, norint neviršyti vidutinės pasaulinės temperatūros padidėjimo 1,5 laipsnio, kasmet reikia pagaminti apie 1 tūkst. GW atsinaujinančiosios energijos. 2022 m. pasauliniai atsinaujinančios energijos ištekliai buvo padidinti apie 300 GW, o tai sudaro 83 proc. visų naujų įrengtų energijos pajėgumų. Kitaip tariant, vos 17 proc. buvo skirta iškastinio kuro ir branduolinės energijos pajėgumams didinti.
Tiek atsinaujinančiųjų išteklių energijos kiekis, tiek jos atsinaujinimo dalis turi gerokai išaugti – tai techniškai įmanoma ir ekonomiškai perspektyvu. Naujų žaliųjų technologijų diegimo mastas toks milžiniškas, kad lietuviai gali didžiuotis savo pažanga ir lyderyste, dėl kurios Baltijos šalys tapo perspektyviu energetikos centru.

Didžiausios CO2 teršėjos – Kinija, Indija, Europos Sąjunga, Rusijos Federacija ir Jungtinės Amerikos Valstijos – vykdydamos 2015 m. pasirašyto Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos, kuriame yra 200 šalių parašai, įsipareigojimus, nuo 2022 m. beveik padvigubino atsinaujinančiosios energijos pajėgumus. Tačiau tai padarė ne visos šalys. Rusijos Federacija beveik nepakeitė savo AEI pajėgumų, tačiau savo strateginiuose nacionaliniuose dokumentuose nurodė, kad atsinaujinančiosios energijos plėtra Europoje kelia grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, tad ją reikia mažinti. O Kinija pasielgė priešingai – įrengė pusę visų pasaulio atsinaujinančiosios energijos pajėgumų.

Lietuva gali ne tik 100 proc. apsirūpinti atsinaujinančiąja energija ir ekologiškais degalais, bet ir būti eksportuotoja, jei ateityje padidins savo užmojus, atsižvelgdama į kitų ES šalių gerąsias praktikas. Pavyzdžiui, Danijoje privatus investuotojas stato pirmąją pasaulyje didelio masto komercinę e. metanolio gamyklą ir atskirai – žaliojo vandenilio gamyklą. Jau sudarytos visos sutartys dėl e. metanolio ir vandenilio tiekimo plastiko ir transporto bendrovėms.
Taigi statomos dvi gamyklos. Pirmoji – didelio masto e. metanolio gamykla „Kasso“, kurioje bus naudojama 300 MW galios saulės elektrinių parko, didžiausio Šiaurės Europoje, elektros energija. Kitas projektas, kuriame bus gaminamas žaliasis vandenilis, naudos vėjo jėgainių parko „Made“ elektros energiją ir tieks vandenilį Esbjergo uostui.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad gaminant žaliąjį vandenilį susidaro daug šilumos. Užuot ją išmetus, perteklinė šiluma bus tiekiama į vietos centrinio šilumos tiekimo tinklą – 200 namų ūkių Esbjergo mieste. Taigi gyventojai gaus mažesnes sąskaitas už šildymą.

Tikimasi, kad žaliasis vandenilis, gaminamas iš atsinaujinančiosios energijos, atliks svarbų vaidmenį dekarbonizuojant Lietuvos ir visos Europos ekonomiką. Gerai žinomos įvairios vandenilio, kaip energijos nešėjo ar iškastinio kuro pakaitalo žemės ūkyje, transporte ar daug energijos naudojančioje pramonėje, panaudojimo galimybės. Net jei dabar vandenilio gamyba yra brangi, tikėtina, kad jo kaina sumažės, atsižvelgiant į Europos energijos rinkų stabilizavimąsi, technologijų plėtrą ir didėjančią importo konkurenciją, todėl ilgainiui žaliasis vandenilis taps konkurencingesniu, mažu anglies dioksido kiekiu pasižyminčiu energijos šaltiniu.

Naujosios energetikos technologijos atneš realių naudų ne tik klimato kaitos klausimu, bet ir sustiprins Lietuvos energetinę nepriklausomybę, prisidės prie mūsų šalies ekonomikos gerovės, pavyzdžiui, leis sukurti darbo vietų arba sumažinti sąskaitas už šildymą. Žalieji degalai ne tik didins eksporto apimtis per Klaipėdos uostą, bet bus naudojami ir į uostą atplaukiantiems, metanoliu varomiems, laivams papildyti.