Tryškių miestelio kapinės – išskirtinės savo antžeminiais laidojimo rūsiais. Keli rūsiai sutvarkyti, kitus, su įlūžusiais ar vėjo nuplėštais stogais, ardo gamta ir laikas. Pasidarbavo juose ir kapų plėšikai.

Šį kartą papasakosiu apie vieną iš rūsių, kuriame ilsisi net dviejų kunigų iš senos Žemaitijos bajorų giminės palaikai. Sunkiai beįskaitomas tekstas epitafinėje lentoje, kai kur žiojėjančios skylės stoge, ir visai jau griūvantis vėlesnis priestatas prašyte prašosi pagalbos išsaugoti šį istorinį objektą.

Gausi bajorų šeima

Įrašas lenkų kalba ant rūsio išorinės sienos skelbia (vertimas iš lenkų kalbos): „Čia ilsisi palaikai kun. kanauninko Adolfo, kun. prelato Apolinaro, Antaninos ir Aleksandro DAUGĖLŲ“. Datų nebuvimas antkapyje visada apsunkina paieškas, tačiau kunigai neišeina į aną pasaulį visiškai nepalikę apie save jokių žinių, nors enciklopedijose, žinynuose ir amžininkų paliktuose prisiminimuose kun. Apolinaro ir Adolfo gimimo metai užrašyti klaidingai.

XIX a. pradžioje Telšiuose gyveno bajoras, Telšių pavieto žemės matininkas Stanislovas Daugėla (Dowgiallo h. Zadora) su žmona Cecilija Kryževičiūte, Lenkijos kariuomenės šimtininko dukra, Telšių mieste susilaukė septynių vaikų: 1814-01-25 gimė Emilija Paulina; 1815-06-10 gimė Adolfas Anufras (m. 1893-06-07 Baisogaloje, palaidotas Tryškiuose); 1816-11-16 gimė Paulina Artesija; 1818-05-11 gimė Antanina Mamerta Juzefa (m. 1889-05-06 Tryškiuose, ten ir palaidota); 1819-12-06 gimė Sofija Cecilija; 1822-07-31 gimė Apolinaras Ignotas (m. 1895-01-11 Petrapilyje, palaidotas Tryškiuose); 1824-03-29 gimė Aleksandras Teodoras (m. 1884-10-13 Tryškiuose, ten ir palaidotas).

Tryškiuose palaidoti keturi iš septynių vaikai. Rūsys turi priestatą, tad, gali būti, kad jame ilsisi ir kiti šeimos ar giminės atstovai. Kodėl Daugėlos savo amžino poilsio vieta pasirinko būtent Tryškius, kada pastatytas laidojimo rūsys, galima tik numanyti.
Tryškių miestelyje 1884 m. spalio 13 d. mirė jauniausias iš rūsyje palaidotų Daugėlų –ALEKSANDRAS TEODORAS, Stanislovo sūnus, nevedęs, 60 m. amžiaus, miręs nuo plaučių uždegimo. Tai seniausia šios šeimos mirties metrika, todėl rūsio statybas galima būtų datuoti 1884 m. Antroji rūsyje palaidota 1889 m. gegužės 6 d. taip pat Tryškių miestelyje mirusi bajoraitė ANTANINA MAMERTA JUZEFA DAUGĖLAITĖ, Stanislovo duktė, 71 m. amžiaus, netekėjusi. Mirė nuo geltos.

Adolfas Daugėla

Daugiausia žinių liko apie kun. ADOLFĄ DAUGĖLĄ. Varnių seminaristų sąrašuose yra tokie jo duomenys: Daugėla Adolfas, Stanislovo s., bajorų kilmės, g. 1815-06-10, į Varnių kunigų seminariją įstojo 1835 m, į kunigus įšventintas 1838-10-17. Jo tarnystės pirmoji vieta nežinoma, tačiau vėliau tarnavo filialistu Šiaudinės bažnytėlėje (dab. Akmenės r.). Bažnyčios knygose jis minimas nuo 1847 m. iki 1853 m. sausio 14 d. Vėliau perkeltas į Tryškių bažnyčią klebonu ir Viekšnių dekanu. Pacituosiu komišką tų laikų istoriją, aprašytą vyskupo Valančiaus prisiminimuose. Jau 1860 m. atsargos kanonierius Nikodemas Kaunys skundėsi V. Nazimovui, kad jį Vaišvila (Papilės RKB klebonas – aut. past.) už degtinės gėrimą „žiauriai primušė“ ir visai nakčiai uždarė į tvartą. Tačiau svarbiausias konfliktas kilo 1862 m. rudenį. Rugsėjo 15 d., šeštadienį, karčemoje girtaudamas mirė valstybinis valstietis Vincentas Abakas. Jis buvo atvykęs į seniūnijos sueigą ir ta proga pasivaišino. Civilinė administracija mirties priežastimi laikė įsisenėjusią plaučių džiovą ir kepenų sukamštėjimą (cirozę). Policija greit davė leidimą jį laidoti. Kun. Vaišvila katalikiškai laidoti atsisakė, nes velionis girtavęs ir savo gyvenimą baigęs be išpažinties ir komunijos karčemoje. Sekmadienį, sakydamas pamokslą, nurodė Abako pavyzdį, kai girtuoklis užsitraukia amžinąjį prakeikimą ir negauna vietos parapijos katalikų kapinėse. Vaišvila, drausdamas Abaką laidoti parapijos kapinėse, prieš tai atsiklausė vyskupo Valančiaus. Abakas buvo palaidotas nešventintame žemės rėželyje tarp katalikų ir liuteronų kapinių. Zemskinė policija kreipėsi į buvusį Papilės parapijos kleboną Vincentą Ruškevičių, kurį Valančius dėl proto ligos jau seniai buvo nušalinęs nuo pareigų. Iš jo gavo leidimą Abaką perkelti į katalikų kapines. Valančius, apie tai sužinojęs iš Vaišvilos pranešimo, į Papilę pasiuntė Viekšnių dekaną, Tryškių kleboną Adolfą Daugėlą, kad iš sakyklos paskelbtų apie kapinių išniekinimą ir dėl to jų uždarymą. Parapijiečiai, jei kas mirdavo, turėjo savuosius laidoti kaimyninių parapijų kapinėse. Kilo pasipiktinimas policija kaip to kaltininke. Parapijiečiai slaptai Abaką iškasė ir palaidojo kažkur už kapinių. Be to, Valančius V. Nazimovo prašė sudrausti policiją, kad toji daugiau nesikištų į tuos reikalus, kurie priklauso vyskupo kompetencijai. Generalgubernatorius kanonų teisėms prieštarauti negalėjo. Vaišvila Valančiaus nurodymu kapines pašventino iš naujo. (M. Valančiaus 1862 XI 2 raštas Viekšnių dekanui, LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 103, l. 781).
1863 m. sausį, prasidėjus sukilimui, kun. Adolfas Daugėla Tryškių bažnyčioje paskelbė manifestą ir už tai buvo metams įkalintas Telšių kalėjime. Patikrinus Tryškių RKB knygas, paaiškėjo, jog tikrai kun. Daugėlos pavardė nuo 1863 m. sausio mėnesio metrikinėse knygose nebeminima. Laimė, kunigas nebuvo ištremtas ir jo pavardė bažnyčios knygose vėl pasirodė nuo 1864 m. balandžio iki 1865 m. pabaigos.
Vėl pasitelksiu vyskupo Valančiaus prisiminimus: „Ukmergės apskrities marčelga, Šventupio ir Vidiškio dvarų tėvainis Anupras Koska ir jo pati Hortensija grapaitė Hornaitė Koskienė <…> fundavo Vidiškių mūrinės bažnyčios statybą“. A. Koska buvo Vidiškių bažnyčios kolatorius, jis parinko ir pirmąjį kleboną kunigą Adomą Daugėlą, kurį vyskupas patvirtino ir liepė dekanui įvesdinti. Vidiškių parapijos bažnyčioje tarnavusių kunigų sąraše pirmuoju klebonu įrašytas Adomas Daugėla (administratorius, dirbęs Vidiškiuose maždaug nuo 1868 iki 1872). Tiksli Daugėlos atvykimo į Baisogalos parapiją data nežinoma, tad gali būti, kad Daugėla iš Tryškių išvyko į Ukmergės parapiją apie 1866 m. ir ten tarnavo iki buvo paskirtas Baisogalos klebonu. Jis pirmą kartą Baisogalos bažnyčios knygoje paminėtas 1875 m. liepos 7 d. (Baisogalos RKB gimimo metrikų knyga, 3004/1/4, Nr.103) ir ištarnavo čia iki savo mirties 1893 m.

Globojo talentingą jaunuolį

Baisogalos kraštas dėkingas kun. Daugėlai už vieno paauglio iš labai vargingai gyvenančios šeimos globą, kurį rašto pradmenų mokė vietinės vienuolės. Jos kunigui ir pasakė apie vaikino neeilinius gabumus mokslui. Štai kas rašoma apie Juozą Zauką (1862-1943) – būsimąjį chorvedį, režisierių ir knygnešį:
„Į tą tarpą, jau baigus 16 metų amžiaus, Beisogalos klebonas, kun. Adolfas Daugėla, Juozą pasikvietė tarnauti klebonijon. Ten Juozas veikiai tapo šeimyninkas ir pilnas ūkės tvarkytojas. Be jo, buvo dar keturi bernai, tačiau visur ir visą tvarką vedė Juozas, nės taip norėjo kanauninkas. <…> Vasaros atostogoms iš Petrapylės į Beisogalą pas brolį atvažiuodavo prelatas Apolinaras Daugėla. Tai gi prelatas patyręs nuo brolio, kad Juozas yra sumanus ir darbštus vaikinas, 1880 m. išsivežė tąjį į Petrapylę.“ (Juozas Zauka: iš kiauliaganio – į tautos šviesuolius, 15min.lt, 2019-07-06).
Kanauninkas Adolfas Daugėla mirė Baisogaloje 1893 m. birželio 7 d., sulaukęs 80 m. amžiaus, iškankintas vandeningo auglio. Šv. Mišios už jo sielą Baisogalos bažnyčioje laikytos tik po savaitės (birželio 14 d.), kol buvo gautas Kauno gubernatoriaus leidimas jo kūną išvežti palaidoti į Tryškius. Per šią savaitę, galimai, ir buvo pastatytas laidojimo rūsys.

Apolinaras Ignotas Daugėla

Kitas Tryškių kapinėse šeimos rūsyje palaidotas kun. APOLINARAS IGNOTAS DAUGĖLA taip pat baigė Varnių kunigų seminariją. Seminaristų sąrašuose apie jį rašoma: „Daugėla Apolinaras, Stanislovo s., g. 1822-08-01, bajorų kilmės, į Varnių kunigų seminariją įstojo 1841 m, į kunigus įšventinimo datos vietoje – brukšnys“.

Žinoma, kad nuo 1845 m. išvyko į Sankt Peterburgo Dvasinę Akademiją. 1848 m. įšventintas į kunigus. Tarnavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Sankt Peterburge. Nuo 1858 m. buvo mokyklų prefektu ir karo kapelionu Maskvoje. 1876 m. paskirtas Magiliovo kapitūlos kanauninku. 1882 m. tapo Mogiliovo arkivyskupijos generalvikaru. Nuo 1882 m. – Katalikų dvasinės kolegijos Sankt Peterburge narys, nuo 1890 apaštališkasis protonotaras. Po arkivyskupo mirties 1883 m. jis kurį laiką buvo arkivyskupijos administratorius. Po kito vyskupo mirties, Daugėla 1889 m. vėl tapo arkivyskupijos administratoriumi. Jis turėjo Rusijos valdžios pasitikėjimą, tad ši palaikė jo kandidatūrą į arkivyskupo postą, tačiau Vatikanas buvo atsargus, todėl jo kandidatūrai nepritarė, tad 1891 metais jis perleido arkivyskupijos valdymą naujajam arkivyskupui. (Католическая Энциклопедия, М.: Издательство Францисканцев, 2002, Т1).
Naudodamasis valdžios prielankumu, Apolinaras Daugėla padėjo ne vienam po 1863 m. sukilimo ištremtam kunigui sugrįžti į Lietuvą.
1890 m. Rusijos Vidaus reikalų ministerijai Apolinaras Daugėla įteikė memorandumą dėl lietuvių spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo atšaukimo. Istorikai nevienareikšmiškai vertina kunigo Daugėlos santykį su carine valdžia, o tuo tarpu visada šalia ar netoliese jo buvo lietuviškos spaudos platintojas Juozas Zauka ir kiti to meto lietuvininkai Sankt Peterburge ir Maskvoje.

Pabaigai – Mykolo Biržiškos prisiminimai apie brolius Daugėlas. „Minėjo dar Petrapilio pralotą Apolinarą Daugėlą, po kurio galvos ir dar, rodos, po kanauninko Adolfo Daugėlos, dvarininkai Rubaževičiai, bene tolimi viekšniškių Moncevičių giminės, buvo gavę nemažai palikimo. Vienas Rubaževičių, Ozaris, „deimantinio ponaičio“ (brylantowy mlodzieniec) vardu tarp dvarininkų buvo pagarsėjęs. Paveldėtus deimantus paaukojo Censtakavai“. (M. Biržiška „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“, Kaunas, 1938. 84 psl.)
(Čenstakava – svarbiausia Lenkijoje ir viena svarbiausių Europoje Švč. Mergelės Marijos kulto vietų, lankomų keliaujančių maldininkų – aut. past.)