Šiandienį – Tėvo diena. Sveikinsime, prisiminsime, dėkosime savo tėvams ir seneliams… Už besąlygišką rūpestį, vyriškumo pamokas ir nesugriaunamą mūrą, kuriuo jie mums lieka visą gyvenimą. Prieš šią birželio šventę kasmet ieškome Pasvalio krašto tėvų, kurie pasidalintų savosiomis tėvystės istorijomis ir iš naujo primintų jos grožį. Trečiadienio vakarą apsilankėme Saločiuose – pas Alvido ir Rasos Žigų šeimą. Pasikalbėjome apie šeimos kasdienybę ir tėvystės patirtis… Jie augina dvi dukras – abiturientę Emiliją ir aštuntokę Paulę. Jie paskutiniai miestelyje laiko arklį, juo važiuoja ir sveikinti Antanų. O tuoj pasaulį išvysiančio kumeliuko Saločiai nematė turbūt kelias dešimtis metų!

Alvidas Žigas – grynakraujis salotietis, čia gyveno trys jo šeimos kartos. Tėvelio Petro jau nėra aštuoneri metai, mama Angelė gyvena netoliese. Abu jie – darbštūs žmonės, šią savybę perėmė ir sūnus. „Kad reikia“, – kukliai šypteli Alvidas.

Žigų šeima ūkininkauja – turi žemės, duonai miltų pasigamina patys. Nors namuose yra likęs senovinis ankstesnių šeimininkų pečius, Rasa mieliau kepa itališką fokačiją. Bet ateityje gal imsis ir senelių paveldo… Abu su nostalgija prisimena, kaip namuose kvepėdavo naminėmis bandelėmis. Alvidas augo su dar dviem sesėmis, tad bulkutes su lašinukais ar varške mama kepdavo kiekvieną savaitę. „Kai pirmą kartą atvažiavau pas Alvidą, ėjome į pirtį. Ir pirmą kartą paragavau naminio trupininio pyrago… Man buvo kažkas tokio – vau. O jis sako – mama jį kiekvieną savaitgalį kepa“, – saldžiai prisimena žmona.

Pora juokiasi – vasarą visa šeima eina aruodo „atostogų“. Šiandien viską daro patys – kulia, šinkuoja…

Be namų ūkio, Alvidas dirba vairuotoju danų įmonėje, perveža gyvulius. Daugiausia – vietoje, Lietuvoje. Rasa – Lėvens pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, fizinio ugdymo mokytoja bei turi auklėjamąją klasę. Kurioje – ir jaunesnė dukra!

Salotietis ir ustukietė

Emilija – Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos abiturientė. Jau greitai reikės išleisti dukrą į studijas… Ji linksta į tiksliuosius mokslus, anksčiau skindavo laurus skaičiavimo atmintinai konkurse. Su mama yra keliavusi žaisti net į Ukrainą, Estiją, Latviją… Abi dukros taip pat mėgsta šokti. Paulė jau apie penkerius metus lanko šiuolaikinį baletą pas Dianą Tučaitę. Jos taip pat laukia išleistuvės – rudenį jau mokysis gimnazijoje.

O Alvidas ir Rasa, kitaip nei dažnai būna jų kartos poroms, susipažino ne kaimo šokiuose. Prisimena, bendri pažįstami pakvietė į Pasvalio baseiną. Kaip tik tuo metu Alvidas su draugais lankė krepšinį. „Ir tame baseine kažkaip nuėjome arbatėlės…“ – šypsosi iš Ustukių kilusi moteris.

Vestuves atšventė lietuviškai – jo tėvų sodyboje. Buvo šimtas dvidešimt svečių! „Ten – viena gatvelė susėdusi, ten – kita…“ – jųdviejų gyvenimo šventę prisimena Rasa. Seniau buvo labiau įprasta sveikinti vieniems kitus – net kviesti dažniausiai nereikėdavo…

Šeimyniška kasdienybė

Vienas didžiausių Alvido hobių – krepšinis. „Geriau tik dvi valandas pamiegoti, bet būtinai pažiūrėsiu“, – prisipažįsta. Nepraleidžia nė vienų rungtynių. Ir pats aktyviai žaidžia už Saločių seniūniją, varžosi su aplinkinėmis seniūnijomis ir rajonais. Anksčiau buvo net komandos kapitonas. Su šeima mėgsta varžybas stebėti ir gyvai.

Žigai papasakojo ir apie šeimos tradicijas. Pavyzdžiui, kasmet traukia burtus, kur švęs Kalėdas. Ir pyktis nereikia, ir visus aplanko… O kitas šeimos šventes mėgsta paminėti savo namuose, pirtelėje. Visi giminaičiai net turi sėdėjimo vietas. Alvido, kaip priklauso,– stalugalėje.

O kasmet, paskutinį liepos penktadienį, vyksta Žigų giminės susitikimas. Susiburia giminaičiai iš tėvo pusės. Alvidas mėgsta ir dainą užtraukti… Juk pats augo girdėdamas mamos dainas.

Visą gyvenimą – su arkliu

Iš šeimos – ir trauka arkliams: „Taip ir liko, nuo tėvelio“, – pasakojimą pradeda vyras. Pirmą kumelaitę paveldėjo iš tėčio. Dar buvo Obelėlė, Laukė… O dabar ganykloje prie mamos namų ganosi sarta kumelė Bona, Lietuvos sunkiųjų veislės. Rami, draugiška vaikams. Netrukus ji turi kumeliuotis!

Tėvai arkliu dirbo žemę – tai buvo įprasta. Ir Alvidas kurį laiką gelbėdavo salotiečiams ūkyje, sudirbdavo daržą. Dabar jo šeima arkliu sodina ir kasa bulves – traktoriui nėra vietos apsisukti. O žiemą arklys veikia kaip radiatorius – jo dėka, tvarte neužšąla vanduo!

„Šiaip kaime arkliai nebereikalingi… Tik pramogai, – sako Rasa. – Bet yra ta bambagyslė…“ Tikra tiesa – Alvidui tai – į kraują įaugęs įprotis, o ir šeima džiaugiasi tauraus gyvūno draugija. Žmona pripažįsta, kad arklio kalbos dar neperprato – kada jis džiaugiasi, kada pyksta. O vyras gyvūno žvilgsnį iškart perpranta – taip jau nuo vaikystės. Pirmą kartą su arkliu „susipažino“ būdamas penkerių, greit ėmė jodinėti. Ir dabar mėgsta – tik be balno, indėniškai. Pats arklį ir pakausto. Sako – to išmokti nesunku. Nors, aišku, yra įspyręs…

Šiuo augintiniu labai džiaugiasi ir miestelio vaikai – net dvimetė kaimynų mergytė iš laimės šiepiasi, užsodinta ant balno. Ir Žigų dukros laimingos, mėgsta pajodinėti. Ypač vyresnioji, pasikviečia kartu ir draugę. Suka ratus po ganyklą, išjoja iki Saločių parko… Tikra idilė.

Alvido kumelaitė yra papuolusi ir į televiziją. Pašnekovas – aktyvus Saločių bendruomenės narys, kiekvienais metais vežimu traukia sveikinti Antanų, Jonų, bendruomenės narių su šv. Kalėdomis… Supina kumelei kasas, papuošia vežimą ir džiugina salotiečius. Tokį vaizdą mažai kur bepamatysi.

Šių „Antaninių ant Mūšos“ išvakarėse taip pat kinkys arklį ir riedės pas varduvininkus. Tik paties kumelė jau prižiūrės kumeliuką, tad žirgelį skolinsis iš kito entuziasto – kiemėniečio Viganto Strelčiūno.

Apie nesibaigiančią tėvystės kelionę

Pora šviesiai prisimena, kokie švelnūs ir dėmesingi anūkėms buvo Alvido tėvai, kai abu buvo gyvi. Važiuodami į ganyklą pas karves, visada sustodavo prie sūnaus šeimos namų. „Trrrr!“ – stabdymo garsą pamėgdžioja Rasa. Paulė ir Emilija greit nubėgdavo pasitikti. „Ar obuolį, ar bulkučių… Pro šalį važiuodami, visada ko nors mergaitėms turėdavo“, – šypsosi Rasa. Džiaugiasi, kad dukros šiandien turi močiutę ir abu senelius iš mamos pusės…

Įsikalbėjome apie tėvystę. Žigai pripažįsta, kad savo mergaitėmis labai pasitiki. Paulės dar laukia didžiausi išbandymai, o apie Emiliją mama sako: „Ji užaugo tokia, kokios, atrodo, mes nė neauklėjome. Ji žino savo dienotvarkę, kada turi mokytis, yra pareiginga. Jos abi – tokios. Kiek joms sunku – tiek mums, tėvams, lengva. Juk joms tikrai sunku – mokytis, stengtis, būti atsakingoms… Galvoju – aš tokia nebuvau… Negalvoju, kad ir jis buvo“, – šypsosi žiūrėdama į vyrą. „Nelabai…“ – šelmiškai juokiasi Alvidas.

Tėvystėje pasitikėjimo galia yra milžiniška – jei pasitikėsi savo vaikais, jie nenorės nuvilti… „Tačiau esi dirbantis, atsakingas, pareigingas – ir vaikai tai mato“, – džiaugiasi žmona. Juk tėvų pavyzdys – geriausias mokytojas.

Na, o griežtumas – klausimas, atviras Žigų šeimos diskusijoms. Alvidas prisimena, jog pats buvo auklėjamas griežtokai. Tokie laikai buvo. Bet išėjo į gera. Rasa, kaip šiuolaikinė pedagogė, siūlo dukroms geriau paaiškinti taisykles, pažiūrėti tolerantiškiau, susitarti… Be to, šeimos patirtis rodo – jei su vaikais gali atvirai kalbėtis, galiausiai visi sunkumai išsisprendžia.