Telšių rajone, Baltininkų kaime, ūkininkaujantis Karolis Andrijauskas – vienas iš tų žemdirbių, kurie neapsiriboja vien galvijų auginimu. Vyras puikiai supranta, kad norint išgyventi, būtina pačiam perdirbti savo produkciją. Būtent dėl to prieš trejus metus jis atidarė mėsos apdirbimo cechą, kuriame brandinama, vytinama ir kitaip apdorojama jo ūkyje auginamų jaučių mėsa.

Gyvenimo būdas

K. Andrijauskas kiek save pamena, tiek sukasi ūkyje. Dar būdamas septynerių jis jau vairavo tėvų traktorių. Tuo metu jo tėvai dar augino pienines karves, turėjo nemažą jų bandą. Deja, laikui bėgant ir pienininkystės sektoriuje daugėjant problemų, šeima nusprendė karvių atsisakyti. Jas pakeitė mėsiniai galvijai.

Šiuo metu Karolio valdomose pievose ganosi per 150 galvijų. Tiesa, greitu metu šis skaičius turėtų išaugti, kadangi vyras pradėjo ūkio plėtrą – stato naują 250 vietų tvartą. Ūkininkas neabejoja, kad stiprūs ūkiai privalo plėstis bei koja kojon žengti su naujausiomis technologijomis.

„Darbo ūkyje yra išties daug. Nesu tikras, ar visi galėtų tai ištverti. Juk mes turime būti ir agronomai, ir finansininkai, ir veterinarai, ir vairuotojai, ir statybininkai. Reikia ne tik visa tai sugebėti, bet ir mėgti. Kadangi nuo mažens augau tokioje aplinkoje, kitokio gyvenimo būdo nelabai ir įsivaizduoju“, – kalbėjo Baltininkų kaimo ūkininkas.

Tiesa, jis pripažino, kad yra daugybė pelningesnių nei ūkininkavimas sričių, kuriose už daug mažesnes investicijas galima gauti didesnę grąžą.

Du mažamečius berniukus auginantis Karolis neslepia, jog norėtų, kad atžalos sektų jo pėdomis. Jis tvirtino, jog būtent dėl vaikų ir kuria modernų bei inovatyvų ūkį, būtent dėl jų dirba negailėdamas laiko ir jėgų.

„Kone kasdien ūkyje tenka spręsti skirtingas problemas. Tai derlius neužaugo ir nėra iš ko pasigaminti pašarų, tai gyvuliai apsirgo, tai reikia rūpintis jų kergimu ir t.t. Kita vertus, turbūt nėra srities, kurioje viskas vyktų ramiai ir be streso“, – šyptelėjo pašnekovas.

Ekologiška jautiena

Savo ūkyje užaugintų jaučių, kaip dauguma kitų ūkininkų, K. Andrijauskas neparduoda galvijų supirkėjams, o pats perdirba jų produkciją. Prieš trejetą metų atidaręs mėsos apdirbimo cechą vyras jau kurį laiką valdo ir tris mėsos parduotuves „Samogitian BEEF TASTE“, esančias Kaune, Telšiuose bei Mažeikiuose. Būtent pastaroji kol kas sulaukia daugiausiai klientų.

„Nepasakysiu, kad sekasi labai gerai. Kol kas dirbame nuostolingai, tačiau nenuleidžiame rankų. Prireiks dar nemažai laiko, kol įdėtos investicijos atsipirks. Puikiai suprantu, kad viską pradėjome ne pačiu geriausiu metu. Covid-19 pandemija buvo ką tik pasibaigusi, prasidėjo karas Ukrainoje. Tai lėmė augančias kainas, iškilusias būsto palūkanas. Natūralu, kad šios priežastys privertė tautiečius labiau skaičiuoti savo finansus, todėl mūsų siūloma ekologiška produkcija tikrai bent kol kas nėra žmonių sudarytų prioritetinių sąrašų viršūnėse“, – situaciją objektyviai vertino pašnekovas.

Tiesa, jis pripažino, kad, nepaisant visko, gyventojai vis labiau pamėgsta ekologišką jautieną ir ją ima vertinti labiau nei tą, kuri pardavinėjama prekybos centruose.

„Mūsų siūloma mėsa – kokybiška, jaunų galvijų. Tuo tarpu didžiuosiuose prekybos centruose dažniausiai pardavinėjama senų karvių mėsa. Skonio skirtumai – akivaizdūs“, – sakė K. Andrijauskas.

Trumposios grandinės

Pastaruoju metu dalį mėsos ceche pagaminamos produkcijos Baltininkų kaimo ūkininkas ėmė tiekti į vietos darželius. Tiesa, jis neslėpė, jog prasiskinti kelią į tokio tipo rinkas vis dar yra labai sunku, kadangi daugumos savivaldybių bei tų pačių ugdymo įstaigų vadovai nenori uždegti žalios šviesos trumpųjų maisto tiekimo grandinių palaikymui.

„Juk daug patogiau viską pirkti centralizuotai. Taip sutaupoma ir šiek tiek lėšų, o ir popierizmas – daug paprastesnis. Dažniausiai tie, kurie į mokyklas, darželius ar kitas įstaigas tiekia maistą centralizuotai, jį perka visai ne Lietuvoje. Taip mūsų šalies ūkininkai netenka palaikymo. Be to, būtina pabrėžti, kad vietinių ūkininkų užauginta ar pagaminta produkcija dažniausiai būna daug sveikesnė. Galiu pateikti vieno Plungės darželio pavyzdį. Anksčiau jis beveik visą maistą gaudavo centralizuotu būdu. Nusprendus to atsisakyti ir pradėjus maistą gamintis patiems, o žaliavas pirkti iš vietos ūkininkų, gerokai sumažėjo to darželio vaikučių sergamumas. Automatiškai tėvams tenka rečiau imti nedarbingumo pažymėjimus, Valstybė dėl to sutaupo dalį išmokų. Tai savotiškas ratas, apie kurį mažai kas susimąsto“, – kalbėjo K. Andrijauskas.

Tikisi palaikymo

Telšių rajono ūkininkas prisipažino, kad viena iš priežasčių, kodėl jis ryžosi įkurti mėsos apdirbimo cechą buvo asmeninis siekis savo vaikams nupirkti geros ir kokybiškos mėsos. Supratęs, kad tai padaryti nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, vyras pasitaręs su namiškiais nusprendė pats mėginti perdirbti savo ūkyje užauginamą jautieną.

Tuo metu jam daug padėjo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, kuriuos vyras iki šiol mini tik geriausiais žodžiais. Nemažai konsultacijų suteikė ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos, kuriai Karolis priklauso, nariai.

„Man svarbu būti jaunųjų ūkininkų organizacijoje. Juk taip lengviau pasisemti reikalingų žinių, pasitarti ar pasikonsultuoti su panašiomis nuotaikomis gyvenančiais kolegomis, paieškoti naujų problemų sprendimo būdų. Apskritai, bet koks bendravimas, konsultacijos yra naudingos “, – pabrėžė pašnekovas.

Kalbėdamas apie ateitį vyras stengėsi išlikti atsargus. Jis neabejojo, kad Lietuvoje žemės ūkis privalės išlikti kaip viena iš prioritetinių sričių, tačiau jos ateitis, pasak Karolio, daug priklausys ir nuo valdžios palaikymo.

„Mūsų šalis neturi naudingų iškasenų, nesam stiprūs aukštųjų technologijų moksle. Mes – agrarinė valstybė. Dėl to manau, kad reikėtų dar daugiau dėmesio skirti žemės ūkiui bei palaikyti jo atstovus. Juk būtent ūkininkai maitina pasaulį, o maisto žmonėms tikrai visada reikės“, – mintimis dalijosi K. Andrijauskas.