Ar jūsų ūkis vis dar veikia tik „žmogaus galvoje“?

Ūkininko atmintis dažnai būna tikslesnė nei kalendorius, o jo akys – geriau matančios nei bet kuris sensorius. Tačiau kai visa ūkio sistema laikosi tik vieno žmogaus galvoje, atsiranda didelė rizika: vos ūkininkas išvyksta, viskas ima suktis lėčiau, ne taip tiksliai, o kartais – visai sustoja. Tai nereiškia, kad ūkis blogas. Tai reiškia, kad jis priklausomas.

Vadybiškai toks modelis yra ribotas. Vienas žmogus negali visko prisiminti, viską padaryti ir visiems visada perduoti. Ne todėl, kad trūktų noro ar kompetencijos – o todėl, kad biologiniai procesai fermoje reikalauja pastovumo. Karvės neprisitaiko prie ūkininko planų. Jos rujos nepriklauso nuo to, ar ūkininkas tuo metu yra ūkyje. O veršiavimasis, gydymo laikas, šėrimo ritmas – tai procesai, kuriems reikalinga sistema.

Kada ūkyje veikia tik „žmogaus galva“?

Yra keletas požymių, kurie rodo, kad ūkis vis dar priklauso nuo vieno žmogaus:
– informacija nėra užrašoma – ji tiesiog „yra žinoma“;
– duomenys apie ruja, gydymus, vaistus, brokavimus laikomi atmintyje arba užrašų knygutėje;
– niekas kitas negali pakeisti ūkininko, nes nežino, ką ir kada daryti;
– kiekvienas sprendimas daromas momentu – be plano, be analizės, be proceso.

Tai nėra priekaištas. Daug ūkių taip dirbo dešimtmečiais – ir tai veikė. Tačiau keičiantis kartoms, augant bandai, vis dažniau pasigirsta frazė: „Kai manęs nebus, niekas nebežinos, ką daryti.“ Būtent čia prasideda vadyba.

Ką reiškia perkelti žinias iš galvos į sistemą?

Tai reiškia, kad procedūros – net ir pačios paprasčiausios – turi būti užrašytos. Ne tik „kada šerti“, bet ir kuo, kiek, kaip sekti suvartojimą. Ne tik „žiūrėti rują“, bet ir kas žiūri, kiek kartų per dieną, kur tai pažymima. Ne tik „kada sėklinti“, bet ir pagal kokius požymius, kokį bulių rinktis, kas priima sprendimą.

Tai nėra biurokratija. Tai yra darbo aiškumas. Ūkyje, kur dirba keli žmonės, tokia sistema leidžia užtikrinti, kad informacija nesubyra ir nebūna prarasta. O kai atsiranda žmogus, kuris nori prisijungti prie komandos, jam yra į ką atsiremti – ne į ūkininko nuotaiką tą rytą, bet į aiškią struktūrą.

Viskas prasideda nuo vieno veiksmo

Pirmasis žingsnis – pradėti rašyti. Nesvarbu, ar tai bus sąsiuvinis, „WhatsApp“ grupė, ar speciali programėlė. Svarbu, kad tai, kas žinoma ir daroma, taptų matoma ir perduodama.

Galima pradėti nuo paprasto klausimo: jei šiandien negalėčiau būti ūkyje visą savaitę – ar kas nors žinotų, ką daryti? Jei atsakymas kelia nerimą – vadinasi, atėjo laikas perkelti žinias iš galvos į sistemą. Ne tam, kad atsitrauktume nuo ūkio – o tam, kad jis veiktų tvariai, net jei kartais reikės išeiti iš tvarto anksčiau nei įprastai.