1944 m. rudenį, tik prasidėjus partizaniniam judėjimui, ant Pilalės piliakalnio su okupacine kariuomene susikovė partizanai. Šis mūšis ypatingas tuo, kad nė vienas laisvės kovotojas tąkart nežuvo. Kai kur literatūroje yra painiojama šio mūšio vieta, nurodant, kad jis esą vyko ant Ginučių piliakalnio.

1944 m. pabaigoje dideli mūšiai tarp Lietuvos partizanų ir sovietų okupacinės kariuomenės bei jų parankinių virė visoje Lietuvoje. Lapkričio pabaigoje į pirmą didelį mūšį prie Linkmenų (Pilalės) piliakalnio stojo ir Vytauto apygardos Tigro rinktinės Beržo kuopos partizanai, vadovaujami ltn. Jono Gimžausko-Beržo.

Mūšio išvakarėse Kirdeikių apylinkėse siautėjo ir plėšikavo iš Saldutiškio atsidanginę raudonieji aktyvistai. Tikrindami pyliavų vykdymą, kaimuose viešai plėšikavo. Prisiplėšę turto, keturi jų slinko Ginučių link. Apiplėšti ir nuskriausti žmonės, daugiausia namie buvę seneliai bei moterys, pasiskundė nuo mobilizacijos besislapstantiems vyrams. Šie turėjo pasislėpę ginklų ir plėšikams kelią pastojo ant Linkmenų piliakalnio. Trys plėšikai žuvo, vienam pavyko pabėgti.

Partizanai, gindami vietos gyventojus, nukovė tris atėjūnus, todėl kitą dieną į Kirdeikius buvo atsiųstos dar didesnės okupantų pajėgos – sunkvežimiais atvežta apie 300 NKVD kareivių. Prie mašinų Kirdeikiuose likusi dalis čekistų klausinėjo gyventojų, kas galėjo stribus užpulti. Ir vietos klebonas kun. P. Liutkus nieko negalėjo pasakyti, pritarė čekistų spėjimui, kad tai padarė užsilikę vokiečių kariai…

Didžioji šios kariuomenės dalis manevrine rikiuote nužygiavo Linkmenų piliakalnio link. Čekistų kariuomenė iš patyrimo žinojo, kad tik ką įvykusio susirėmimo vietoje tikrai nesutiksi nė menkiausio pasipriešinimo. Įvyko kitaip. Dar žygiuojančią, link piliakalnio kariuomenę pasitiko kulkosvaidžių, automatų, šautuvų kulkų lietus. Rusų kulkosvaidis užspringo vietoje. Mūšis tęsėsi gerą pusę dienos. Artėjant pavakariui, čekistai ėmė trauktis. Naktis juos baugino. Iš mūšio lauko sprunkantiems enkavedistams kpt. Mykolo Vilučio vadovaujamas partizanų būrys surengė triuškinamą pasalą – mūšis buvo laimėtas. Į savo automašinas priešas sukėlė sužeistuosius ir žuvusiuosius. Priešo nuostoliai nenustatyti. Svarbu tai, kad šiame mūšyje nežuvo nė vienas partizanas. Linkmenų piliakalnio mūšio garsai aidėjo už dešimčių kilometrų.

Jonas BALTAKIS, („mignalina.lt“)