Ramunė Lygnugarienė vakare kepa gardžius pyragus kavinės „Saga“ lankytojams, o dieną rūpinasi neeiliniu ūkeliu – stručiais ir žąsimis.

Pasvalys – mažas kraštas. Ir žmonės vis klausia – kaip atrandate naujų temų, neaprašytų pašnekovų? Kartais ir patiems sunku tuo patikėti, bet istorijos – kone ant kiekvieno kampo. Ir jau tikrai kiekvienoje sodyboje… Štai, pavyzdžiui, prieš penkerius metus į Pasvalį gyventi atsikėlė kaišiadorietės ir pasvaliečio šeima. Ramunę Lygnugarienę daugelis pažįstate kaip švelniai besišypsančią vyninės-kavinės „Saga“ padavėją ir nuostabių pyragų kūrėją. O kai kavinė nedirba, Ramunė prekiauja retro stiliaus baldais, mezga kojines mugėms ir… rūpinasi žąsų bei stručių ūkeliu.

Su Ramune susitikome jųdviejų su vyru sodyboje prie Rinkūnų. Iškart pakerėjo senovinė klėtis, plūkto molio tvartelis, obelys ir beveik hektaras žalumos. Tai – šeimos paukščių karalystė. Laisvadieniais moteris čia relaksuoja ir užsiima mėgstama veikla – apeina daržą, vaismedžius, restauruoja iš užsienio atsivežtus senovinius baldus ir lesina išskirtinius paukščius – dar jaunus Nandu stručiukus. Yra mintis didelėje sodyboje auginti ir danielių, bet apie viską – nuo pradžių. 

Nemunas, Lėvuo, Pyvesa… 

Ramunė užaugo prie Nemuno – istoriniame Darsūniškio kaime Kaišiadorių rajone, į kurį veda net treji šventųjų vardais pavadinti vartai. Tėveliai, kaip ir daugelis to meto žmonių, ūkininkavo. Šiandien, gaila, jau nebeturi pas ką nuvažiuoti – artimieji ilsisi kapinaitėse. Pati užaugino tris dukras – dar gimnazistę Neriją, pora metų vyresnę Skaistę ir vyriausiąją Viktoriją. Panašu, jog visos pildo mamos jaunystės svajonę – gyventi Kaune. „Dabar norisi paprastumo… Man, kur gyvenu, – ten ir namai“, – atvirauja pati Ramunė. Naminio pyrago kvapas Atskira tema – kepiniai, kuriais sodybos šeimininkė tuoj pavaišina. Nei Vilniuje, nei Paryžiuje neteko ragauti tokio gardumo desertų, kaip naminiai Ramunės pyragai. Prisimena aštuoniolikos sukūrusi savo firminį medaus torto receptą, kuriuo pagarsėjo tarp artimųjų ir draugių. Jį rado senoje užrašinėje, bet vis neprisiruošia iškepti – reikia daug biskvito sluoksnių ir laiko. „Juk batsiuvys – be batų“, – juokiasi. Kruopštus darbas atpalaiduoja Užėję į klėtį, pakaitomis su fotografe tuoj išbandėme amerikietišką supamą kėdę. Viena Ramunės aistrų – baldai. Karantino metu šeima rado verslo nišą – prekiauti iš Švedijos bei Norvegijos atsivežtais vintažiniais baldais. Juos apžiūrėti galima feisbuko grupėje „GR baldai“. Jų ieško bendraudami su vietos gyventojais arba parduotuvėse iš antrų rankų. Renkasi dažniausiai tokius, kokie patiems gražiausi. Neseniai pardavė ąžuolinę indaują, airiškas baras Šventojoje įsigijo stalą ir kėdžių, o apsilankę Šumsko dvare galite pamatyti kanapą ir taip pat stalo bei kėdžių komplektą. Yra ir nuolatinių klientų – žmonių, mėgstančių reguliariai atsinaujinti namų interjerą.

Ypač „užkabino“ bandymas baldus restauruoti. Ligšiol prisimena, kaip atnaujino pirmąsias tris siuvinėtas kėdes. Nors iki restauracijos nebeatrodė vertos dėmesio, rado laimingus klientus. Tai motyvavo Ramunę ir toliau mokytis atnaujinti gobeleną, šveisti, dažyti, beicuoti… 

Ūkelyje ir padainuoja 

„Iš manęs vyras juokiasi – suleidžiu visus gyvius į tvartą, pašeriu ir jiems dainuoju, – šypsosi Ramunė. – „Sykį buvo sustresavę, nežinojau, kaip nuraminti… Galvoju, padainuosiu. Ir žiūriu, kad jiems patinka. Išsižioję klausosi. Pamažu sugulė, sugulė. Akytės merkiasi (juokiasi). Esu tos nuomonės, kad muzika gyvūnus ramina. Iš pradžių nelabai kokybiškai dainavau (juokiasi), bet jiems patinka. Tai – kaip ritualas“, – apie kasdienybę su paukščiais pasakoja Ramunė. Ne tik stručiai, bet ir žąsys jau klausosi – vos suleistos į tvartą, išsirikiuoja ir laukia dainų. Seniau Ramunė dainuodavo dažnai, giedojo ir bažnyčios chore, o šiandien balsą su malonumu lavina savo augintiniams – abiem pusėms išeina į naudą. Rūpinantis gyvūnais svarbiausia – atsipalaiduoti ir mėgautis… 

Smalsūs ir mieli tyleniai 

Baltaplunksnė Bela, rudaakė Taira, mažylis Dinas, Goras ir Toras – tai trijų su puse mėnesio Nandu stručių šeimynėlė, atvykusi iš Kelmės rajono. Praeis dar pora metų, kai jie subręs ir pradės dėti kiaušinius. Per sezoną – iki aštuoniasdešimties. Stručių kiaušiniai – dideli ir baltymingi, o ir skonis visai kitoks nei vištų. Visa paslaptis – paimti iš gūžtos, kol nesusikaupė penkiolika, nes tuomet prasidės perėjimas ir kiaušinių sveikas jau neatimsi. Įdomu tai, kad peri Nandu patinas, o ne patelė! Jie gerai atpažįsta savus žmones, o ypač tą, kuris renka kiaušinius. Jiems tai – vagis, kuriam gali ir įspirti. 

Per laiką, kol stručiai augs, Ramunė juos popins, šnekins, lesins naminiais moliūgais, pienių lapais, avietėmis… Stručiai – visaėdžiai, jiems gardžios ir pelės, ir žalumynai. Šeimininkai mielai priima obuolius ir daržoves, jei jų užsiauginote per daug. Šiems iš Pietų Amerikos kilusiems masyviems paukščiams nebaisus net 25 laipsnių šaltis. Tačiau svarbiausia, ko jiems reikia – meilės ir bendravimo. Nandai prieraišūs, negali būti po vieną, o ir visas būrys mėgsta žmogaus draugiją. Jie – labai tylūs paukščiai, tik kartas čirpia. O kai apima liūdesys, tyliai švilpia… Išgirdęs žinai, kad pasiilgo. Taip pat yra labai smalsūs. Jei vaikštinėji aplink aptvarą, seka iš paskos. O su kokiu malonumu iš rankos lesa uogas… Kadangi neturi dantų, neįžnybs. „Jie kaip maži vaikai (šypsosi). Į jų auginimą žiūriu atsakingai. Manau, ką darau, turiu daryti gerai. O jei gerai nenori – tada visai nereikia…“ – sako stručių šeimyną auginanti Ramunė.

(„darbs.lt“)