V.Grigas – apie gyvenimą, kuris prasideda nuo žemės

ARC atstovas Hannes Lorenzen, viešėjęs Lietuvoje, apsilankė jaunojo ūkininko Vytenio Grigo ūkyje.  Pažintis prasidėjusi 2025 m. liepą, Europos jaunųjų ūkininkų tarybos (CEJA) konferencijoje, skirtoje Bendrajai žemės ūkio politikai ir jos naujajam finansiniam planui aptarti, peraugo į nuoširdų jauno ūkininko ir ARC organizacijos atstovo draugystę ir įdomų interviu. Vytenis yra jaunas ūkininkas ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS), kuri pati yra CEJA (Europos jaunųjų ūkininkų taryba) narė, valdybos narys. Jis taip pat yra psichologijos ir konfliktų sprendimo dėstytojas. CEJA konferencijoje Vytenis kalbėjo apie savo ūkininkystės pradžią. Prieš penkerius metus jis pradėjo tai, ką pats vadina „rimtu eksperimentu ateities ūkininkavimui“. Rugpjūčio 9 d. ARC atstovas Hannes apsilankė jaunojo ūkininko ūkyje Kiemeliuose, netoli Vilniaus.

HL: Ačiū, kad priėmei mane savo ūkyje ir namuose bei leidai paragauti gardaus maisto iš savo daržo. Atrodo, kad savo šeimą galėtum aprūpinti vien iš čia užaugintų produktų.

VG: Tai beveik tiesa. Turime bent jau pagrindines daržoves ir vaisius – tai jau daug. Turėjome vištų, gal dar laikysime, o tai, ko neparduodame, suvartojame patys. Mums svarbiausia – žinoti, ką valgome. Su žmona gyvename sveiką gyvenimo būdą ir tikime, kad ūkininkavimas pirmiausia yra mūsų sveikatos palaikymas. Sveika dirva, sveiki augalai, sveiki žmonės.

HL: Tu juk neaugai ūkyje. Kas tave ištraukė iš didmiesčio į tokį kaimą kaip Kiemeliai, kuriame gyvena tik apie šimtą žmonių?

VG: Manau, kad buvo dvi pagrindinės priežastys. Pirma – butas mieste buvo per ankštas mano svajonėms. Antra – abu seneliai mane išmokė mylėti sodininkystę, medžių sodinimą ir gerą maistą. Vaikystėje dažnai pardavinėdavau senelio agurkus gatvėje – sekėsi puikiai, žmonės labai vertino jų skonį. Kitas senelis išmokė mane sodinti ir genėti medžius. Dabar pats tai darau savo ūkyje – auginu daržoves, sodinu ir skiepiju vaismedžius. Kai prieš devynerius metus čia, Kiemeliuose, pasistatėme namą, kartu su kitais naujakuriais sukūrėme naują kaimo gyvenimą. Jaučiuosi, lyg būtume atradę savo vietą.

HL: Pradėjai savo ūkininkavimo eksperimentą su rimtu iššūkiu – įsigyta žemė buvo šlapia ir nelabai derlinga. Tu investavai daug pinigų į sudėtingą drenažo sistemą. Kas tave padrąsino imtis tokio ilgalaikio projekto kaip vaismedžių auginimas?

VG: Didžiausias iššūkis buvo ir tebėra dirvožemis. Bet taip yra visur ūkininkaujant – be gyvos dirvos joks ateities ūkininkavimo eksperimentas nepavyks. Daug skaičiau ir žiūrėjau apie permakultūrą, kompostavimą, mulčiavimą, dirvožemio gyvybingumą ir bandau tai taikyti praktiškai. Tai veikia – humusas greitai kaupiasi. Vis dar mokausi iš klaidų kiekvienais metais. Pasodinau įvairių vaismedžių, braškių, šparagų, kriaušių, lazdynų, auginu grybus – viską parduodu vietos ir regiono turguose. Tačiau trešnių vėl labai daug pažeidė grybinės ligos – gal šiuo metu ši vieta ir klimatas joms netinka. Po liūčių nukentėjo ir braškės – po derliaus teko nukirpti visas lapų skroteles, kad išvengčiau ligų. Stebiu daug veiksnių, į kuriuos privalau atsižvelgti: veisles, atsparumą, dirvos rodiklius, pardavimo momentą, vaisių išsaugojimą. Visa tai turi derėti tarpusavyje. Todėl šį ūkį vadinu eksperimentu. Teorijų ir patarimų daug, bet atsakymus turiu atrasti pats. Permakultūros principai man padeda įveikti šiuos iššūkius.

HL: Tu daugiausia gamini vietos rinkai, nes parduodi šviežius vaisius ir daržoves. Kaip vartotojai palaiko tavo eksperimentą?

VG: Manau, be pasitikėjimo kūrimo ir glaudaus ryšio su vartotojais nebūtume sėkmingi. Žmonės turi vertinti mūsų produktus ir suprasti mūsų sunkumus. Kol kas su žmona dirbame dviese, bet kartais mūsų rankų neužtenka. Tuomet paprašome pirkėjų padėti derliaus nuėmimo metu – jie gali savarankiškai nuimti derlių už mažesnę kainą.

HL: Tave supa kiti ūkininkai, kurie tebenaudoja chemiją ir mineralines trąšas. Kaip sutariate?

VG: Mūsų kaimas – tarsi du pasauliai viename. Senasis kaimas – tai buvę kolūkio darbininkai ar vadovai, gavę daug žemės po sistemos griūties. Naujasis kaimas – tokie kaip mes, atvykę kurti naujų verslų: „Levandų kaimas“ su kaimo turizmu, šunų veisėjas ir dresuotojas, vasaros bendruomenė su svečių namais. Senieji gyventojai daugiausia pensininkai, naujieji – mano amžiaus žmonės. Jie, kaip ir mes, bando ar eksperimentuoja su kaimo gyvenimu. Kol kas bendravimo tarp dviejų pasaulių nedaug, bet laikui bėgant senoji karta išeis, o naujoji, tikimės, įsitvirtins.

HL: Ūkio plėtrai tau reikia stabilaus pajamų šaltinio. Kaip tai sprendi?

VG: Mano pagrindinės pajamos vis dar iš dėstymo. Studijavau psichologiją ir konfliktų valdymą, skaitau paskaitas įvairiose šalies vietose. Taip pat dirbu sodų priežiūros, medžių sodinimo darbuose kaime. Tai dera tarpusavyje – galiu būti čia vietoje ir turėti lėšų savo ūkiui plėtoti.

HL: Europa Lietuvą dažnai mato kaip šalį, kur didieji žemvaldžiai ir investicinės bendrovės kontroliuoja daug žemės ir gauna didžiąją dalį ES subsidijų, net ir ekologiniame sektoriuje. Ar tai kelia problemų ūkininkams ar viešose diskusijose?

VG: Taip, žinoma. Mes, jauni Lietuvos ūkininkai, jau seniai perspėjome ministeriją, kad dauguma ūkininkų pralaimi kelioms stambioms žemę supirkusioms įmonėms. Šiemet didelis vadinamasis ekologinis kooperatyvas AUGA patyrė rimtą krizę. Jie investavo milžiniškas lėšas į metano traktorių kūrimą, bet projektas žlugo. To nebūtų nutikę, jei mūsų ministerija būtų nustačiusi viršutines ES išmokų ribas didiesiems žemvaldžiams, ką leidžia ES taisyklės. Dabar prarastos visuomenės lėšos, kurios galėjo būti skirtos ateities ūkininkavimo projektams. Man tai net nacionalinio maisto saugumo klausimas.

HL: Atrodo, esi užsiėmęs daugelyje sričių: dėstai, vystai ūkį, sodini ir skiepiji medžius, dalyvauji jaunųjų ūkininkų organizacijoje ir CEJA veikloje, kovoji su žemės koncentracija. CEJA konferencijoje Briuselyje jaunieji ūkininkai nerimavo, kad BŽŪP lėšos konkuruos su ES saugumo poreikiais. Kaip tu žiūri į ateitį?

VG: Atvirai – nesu tikras, ar per artimiausius dvejus metus galėsiu investuoti daugiau. Viena priežastis – kiek ES rems žemės ūkį apskritai ir tokius jaunus ūkininkus kaip aš. Kita – mūsų kaimynų geopolitinė laikysena. Turime išlikti optimistiški ir daryti tai, ką galime čia, kaime, išlaikyti pradininkų dvasią. Ir mes ją išlaikome. Akivaizdu, kad ES parama ūkininkams mažės dėl saugumo ir gynybos išlaidų augimo – dabartiniame geopolitiniame kontekste tai logiška. Visi ūkininkai turės susiveržti diržus. Tačiau aš išlieku optimistas dėl ekologinės žemdirbystės, nes vis daugiau žmonių Lietuvoje ieško tokių produktų. Ši tendencija mane įkvepia eiti pirmyn.

Hannes Lorenzen

Hannes Lorenzen 1985–2019 m. dirbo vyresniuoju patarėju Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete Briuselyje ir Strasbūre. Prieš pradėdamas karjerą Europos institucijose, jis vykdė tyrimus, koordinavo bei vertino kaimo plėtros projektus Vokietijos Vyriausybės techninėje tarnyboje.

Tarptautiniu mastu Hannes Lorenzen yra organizacijos Genetic Resources Action International bendraįkūrėjas ir Europos kaimo plėtros tinklo Forum Synergies, skirto Vidurio ir Rytų Europos valstybėms narėms, bendraįkūrėjas; šiame tinkle jis ėjo pirmininko ir prezidento pareigas iki 2016 m.

Hannes yra ir ARC2020 bendraįkūrėjas, nuo 2016 m. – šios organizacijos prezidentas.