„Lietuva turi labai daug neišnaudotų galimybių, bet trūksta lyderių, kurie tai padarytų. Ir, manau, kad didžiausias potencialas slypi skaitmeninėse kooperacijos formose“, – pabrėžia žemės ūkio viceministras Paulius Astrauskas pokalbyje apie kooperacijos šiandieną ir perspektyvas.

Dažnai minime, kad kooperacija Lietuvoje nėra itin populiari – į kooperatyvus yra įsitraukę tik apie 12 proc. ūkininkų. Tuo tarpu ES senbuvėse ji labai paplitusi. Kuo ji naudinga ūkininkams?

Mūsų turimais duomenimis, ES  šalyse veikia apie 130 tūkst. kooperatyvų, kuriuose dirba apie 4 mln. darbuotojų. Bendra kooperatyvų metinė apyvarta – daugiau kaip trilijonas (tūkstantis milijardų – autoriaus) eurų.

Iš turimų duomenų galime daryti išvadą, kad kooperacija žymiai labiau palaikoma vakarinėse ES valstybėse, kur ūkininkavimas perduodamas iš kartos į kartą ir kur seniau pastebėta, kad įsitraukimas į kooperatyvus sukuria didesnį stabilumą ir palankesnes galimybes vis labiau augančiai konkurencijai. Rytinėse valstybėse, ypač posovietinėse, tokiose kaip Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, kooperacija dar nėra išsivysčiusi ir ūkininkai galbūt ne visiškai supranta jos vertę.

Bet gal be to vertės nesupratimo mūsų šalyje esama ir kitų priežasčių, stabdančių kooperacijos plėtrą?

Kooperacija yra bendradarbiavimas, gebėjimas sutarti ir susitarti, kaip bus naudojami gamybiniai resursai, kokie bus taikomi verslo standartai, todėl, manau, kad vienas didžiausių jos stabdžių mūsų šalyje yra konservatyvus mąstymas ir individualizmas, kai žmogus nori pasiekti viską savo paties jėgomis, t. y. aš noriu turėti ir traktorių, ir kombainą, noriu pats viską turėti ir gerai gyventi. Tik klausimas, kokia kaina tai pasiekiama? Ar mes tikrai esame pasiryžę sumokėti tą kainą, kuri yra per didelė mūsų ūkiams, kad galėtume išlikti kaip individualistai? Galbūt norimą rezultatą galima pasiekti pakeitus mąstymą?  Mes neturime kito kelio iš šio akligatvio, kaip pradėti mąstyti ir daryti kitaip.

Žinoma, turime pripažinti, kad individualizmui susiformuoti Lietuvoje ilgą laiką buvo palankios sąlygos. Nedidelė konkurencija, intensyvi žemės ūkiui teikiama parama iš Kaimo plėtros programų leido ūkiams sparčiai vystytis ir nesijungiant į kooperatyvus.

Be abejo, kooperaciją stabdo ir senos nuostatos. Dažnam žodis kooperacija asocijuojasi su sovietmečio kolūkiais. Ir nepasitikėjimas vienas kitu Lietuvoje vis dar gajus. Mes nenorime kaimynui leisti naudotis turima technika, nes bijome, kad jis ją sugadins, o ją remontuoti teks savininkui, dėl to atsiras papildomų išlaidų. Taigi turime nemažai neišsklaidytų baimių, kurios taip pat stabdo kooperaciją.

Esama ir kitų labai svarbių priežasčių. Viena jų – lyderių ir energingų bei veiklos sritį išmanančių specialistų trūkumas. Ūkininkas, plėtodamas tam tikrą savo ūkinę veiklą, negali tinkamai atstovauti kooperatyvui, jį kurti ir palaikyti jo gyvybingumą, nes jam reikia rūpintis ir savu verslu. Be to, tuo atveju neišvengiamas ir interesų konfliktas, dėl to atsiranda grėsmė, kad sukurta nauda nebus teisingai paskirstyta.  Todėl geriau, kai kooperatyvui vadovauja žmogus, kuris  nėra su juo susijęs turtiniais santykiais, bet yra lyderis, puikiai išmanantis veiklos specifiką ir kuriam visi kooperatyvo nariai yra lygiaverčiai, o sukurta nauda skirstoma visiems vienodai.

Deja, Lietuvoje trūksta vadovų, kurie gebėtų suburti ūkininkus ir kuriais ūkininkai pasitikėtų, kurie išmanytų verslą, žemės ūkio srities vadybą, ekonomiką, nes žemės ūkis yra investicinis verslas, kai investuojamos didelės sumos ir tikimasi tam tikros grąžos. Ūkininkai gyvena ne iš grūdų, o iš pajamų, kurios gaunamos parduodant grūdus. Kartais sudaryti gamybinį planą, suskaičiuoti investicijas  ir jas valdyti yra žymiai svarbiau nei sėti ir pjauti. Tik žmogus, kuris nesuvokia, kad žemės ūkis yra verslas, gali manyti, kad ūkininkui svarbiausia pasėti, nukulti ar dar kažką padaryti.

Šio verslo esmė yra finansų valdymas ir verslo sprendimo taikymas: ką ir už kiek nupirksi, kiek įdėsi, už kiek parduosi. Kainos svyravimas 2–3 proc. nuo bendro rezultato yra ūkininko investicinė grąža. Todėl žemės ūkyje reikalingi agroanalitikai, kurie išmanytų ne tik finansų valdymą, bet ir žemės ūkio specifiką, suprastų, kas yra pesticidai, trąšos, sėkla ir kt.

Šiandien Lietuvos ūkininkams trūksta derybinių galių, gerų derybininkų ir vadybininkų, su kuriais būtų galima išnaudoti tarptautinį potencialą ir galbūt pritraukti į Lietuvą investuotojų, kurie kurtų didesnę ūkininkams naudingą konkurenciją, susijusią tiek su reikalingų resursų tiekimu, tiek su produkcijos perdirbimu. Kuo palankesnės sąlygos bus sudarytos konkurencijai, tuo daugiau laimės ūkininkai ir kooperatyvai. Kol kas ūkininkai yra silpnoji rinkos grandis, neturinti pakankamai galimybių ir gebėjimų derėtis su didžiaisiais verslais ir dėl to neteisingai paskirstomos naudos grandinėje.

Tačiau pastebime, kad ūkininkai, žvelgdami į perspektyvą ir įvertindami vis labiau aštrėjančią krizę, didėjančius reikalavimus dėl klimato kaitos, augančius pajamų praradimus ir mažėjantį stabilumą, pradeda ieškoti galimybių rizikai valdyti ir bendradarbiauti.

Jau matome ir gerų kooperacijos pavyzdžių. Vienas tokių – žemės ūkio kooperatyvas Pienas Lt, sujungęs pieno gamintojus ir sudarantis jiems didesnes konkurencingumo galimybes, padedantis gauti didesnes pajamas.

Lietuvoje įsisteigė ir antrojo lygmens kooperatyvas, sujungiantis jau esamus modernius 9 augalininkystės kooperatyvus. Tai žemės ūkio kooperatyvas „Lagrenas“, sukuriantis ūkininkams geresnes derybines galimybes su perdirbėjais ir taip generuojantis didesnes pajamas. „Lagrenas“ kartu su jo sujungtais kooperatyvais siekia investuoti ir į produkcijos perdirbimą, kad ūkininkai galėtų dalyvauti ir šiai veiklai skirtoje paramoje, perdirbti užaugintą produkciją ir sukurti didesnę pridėtinę vertę.

Didesnę Lietuvos ūkininkų dalį sudaro smulkieji, ar skiriasi smulkiųjų ir stambiųjų ūkininkų kooperacijos nauda?

Suprantama, dideli ūkiai turi vienokius poreikius, smulkieji – kitokius. Smulkieji ūkiai dažniausiai susiduria su apyvartinių lėšų, technikos trūkumu. Tad jiems bus reikalingas vienoks kooperatyvo valdymas ir jo teikiamos paslaugos. Stambiems ūkiams reikia parduoti didelį kiekį užaugintos produkcijos, nupirkti didelį kiekį vienų ar kitų resursų, plėtoti užaugintos produkcijos perdirbimą. Tai visai kiti veiklos mastai.

Manau, kooperatyvai, priklausomai nuo vykdomos veiklos,  norimo pasiekti rezultato,  galėtų būti kelių lygių. Pasaulyje yra labai didelė kooperatyvų įvairovė. Yra gamintojų, vartotojų, paslaugų kooperatyvai, kuriasi ir socialiniai kooperatyvai. Pavyzdžiui, Japonijoje veikia kooperatyvai, kurie rūpinasi žmonių sveikata ir gerove. Ispanijoje yra sporto kooperatyvai, kurie sujungia geriausius sporto lyderius ir padeda jiems pasiekti didesnių pajamų.

Be to, pasaulyje vis aktyviau įsitvirtina horizontalioji kooperacija – nuo gamintojo iki perdirbėjo ir pardavėjo, taip sukuriant didesnę pridėtinę vertę visai tai grandinei, tuo pačiu paremiant standartizuotos ir kokybiškos produkcijos augintojus.

Ar apskritai įmanoma smulkiesiems ūkiams išlikti, jei jie nesikooperuos?

Smulkieji ūkiai nyksta visame pasaulyje, nes, jei ūkininkas neturi papildomos veiklos ir negauna papildomų pajamų, iš savo ūkinės veiklos jis nebegali išgyventi. Taip  veikia ekonomika. Augant gyvenimo lygiui, reikia vis daugiau pajamų, o ūkio galimybės ribotos. Derlingumas turi maksimalią  ribą, todėl, norint gauti daugiau pajamų, reikia didinti žemės plotus, turėti daugiau ir modernesnės technikos, kitų resursų. Visa tai reikalauja didesnių investicijų. Įvertinant tai, tenka pripažinti, kad smulkieji ūkiai ir toliau gali nykti. Vienintelis būdas jiems išlikti yra kooperacija, bendradarbiavimas arba nauji veiklos modeliai ir alternatyvios žemės ūkio veiklos. Šias sritis numatyta remti ir Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane (toliau – Strateginis planas).

Galvodami apie kooperaciją, neturime pamiršti ir to, kad šiuolaikinė technika ir technologija atveria visai kitas jos galimybes, skatinančias naujo tipo kooperatyvų kūrimąsi. Galima kooperuotis nepriklausomai nuo vietovės, kurioje dirbi. Ūkininkaudami skirtingose vietose, ūkininkai gali jungtis į vieną virtualų kooperatyvą, kuris užsiims jų produkcijos realizavimu, logistika, perdirbimu, ir gauti didesnes pajamas iš taip sukuriamos didesnės pridėtinės vertės.

Sakote, atsiveria naujos galimybės, kokios jos?

Pasaulyje vis labiau įsitvirtina standartizuoti ir specializuoti kooperatyvai, kai kooperatyvo nariai sutaria tiekti vienodo standarto ir vienodos rūšies produkciją. Pavyzdžiui, jei kooperatyvas užsiima morkų auginimu, visi kooperatyvo nariai augina tik konkrečios veislės morkas, turinčias vienodas skonio savybes ir išvaizdą, prie ko jau yra pripratę ir prekybos tinklai, ir vartotojai.

Kartu su standartizacija ir specializacija  ateina ir rizikos decentralizacija. Kooperatyvas žino, kokio morkų kiekio jam reikia, o kooperatyvo nariai pasidalija užduotimi. Taip decentralizuojama rizika patirti didelių nuostolių dėl  klimato kaitos, stichinių nelaimių ir kt.

Yra pabrėžiamas ir socialinis kooperatyvo vaidmuo, kai nariai vienas su kitu bendrauja, vienas kitą palaiko. Naujo tipo kooperatyvuose tai tampa lyg ir neįmanoma?

O gal priešingai, nes sukuriamas aukštesnis bendravimo ir pagalbos vienas kitam lygis? Juk dabar į kooperatyvo susirinkimus turi atvykti viso jo nariai. O tai yra laikas, pinigai, atstumas, kurį reikia nukeliauti. Naujos kooperacijos formos tokius susitikimus leidžia pasiekti čia ir dabar, nepaisant kurioje vietoje žmogus yra. Galima prisijungti ir kompiuteriu, ir telefonu arba palankiu laiku pasiklausyti  įrašo, ir klausyti tik tai, kas tave domina. Manau, tokios formos yra patrauklesnės, ypač jaunajai kartai.

Juk šiandien žmonės per socialinius tinklus Facebook, Instagram yra susijungę į vieną bendrą erdvę, kurioje dalijasi informacija, savo gyvenimo įspūdžiais, nuotykiais, nuomone. Ir tai stebi ir skaito kiti socialinių tinklų dalyviai. O tai jau yra socialinis kooperatyvas, leidžiantis bendravimą perkelti į aukštesnę erdvę ir bendrauti su kitais bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Taigi kooperacija – ne tik veikla siekiant ekonominių rezultatų, bet ir aukštesnio lygio bendravimas.

O teisinė bazė spėja su naujomis tendencijomis?

Visada ir visur yra evoliucija. Jei atsiranda naujos idėjos ir matoma, kad jos naudingos, atsiradusias kliūtis analizuojame, vertiname ir jei matome, kad tai yra naudinga ir perspektyvu, kad tai paspartins ūkininkams svarbius procesus, kuriame įstatymo pataisas.

Ministerijoje yra sukurta darbo grupė kooperacijai šalyje skatinti, kuo ji pasitarnauja kooperacijos plėtrai?

Pagrindinis šios darbo grupės tikslas – bendrauti su kooperatyvais, analizuoti Kooperacijos įstatymą  ir tai, kaip jis veikia, diskutuoti bei išgryninti kooperacijos naudas ir tai įprasminti teisinėje bazėje. Atsižvelgiant į tai, kad yra sudarytos sąlygos lanksčiau paskirstyti pelną ir nuostolius, kad atsirado galimybė balsuoti per nuotolį, jau atlikti kai kurie Kooperacijos įstatymo pakeitimai.

Šiuo metu veikia Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programa, kuriami nauji strateginiai dokumentai, kiek dėmesio juose skiriama kooperacijai?

Kooperacija per visą šį programinį laikotarpį buvo vienas svarbiausių investicinės paramos prioritetų. Kooperatyvai galėjo dalyvauti net 13-oje Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemonių, veiklos sričių, pagal kurias teikiama parama gamybinėms investicijoms, perdirbimui, miškų ūkiui, konsultavimui, trumpoms maisto tiekimo grandinėms, gamintojų organizacijoms ir kt.     Ūkių bendradarbiavimo masto didinimas, įskaitant kooperaciją ir kitas ūkininkams patrauklias jungtinės veiklos formas, išlieka vienas svarbiausių Strateginio plano tikslų, siekiant gerinti ūkininkų padėtį vertės grandinėje. Mūsų tikslas, kad smulkieji ir vidutiniai ūkininkai, kurie yra didžioji Lietuvos žemės ūkio dalis, rastų bendravimo formas, per kurias jie pasiektų didesnes konkurencingumo galimybes ir išliktų rinkoje. Šiandien kiekvieno ūkininko priimti sprendimai gali sušvelninti įvykius ateityje. Bus išlaikomas investicinės paramos prioritetas kooperatyvų ir kitų bendradarbiavimo formų  projektams.

Tačiau visos iniciatyvos turi ateiti iš apačios. Žmonės turi žinoti, ko jie nori, o ministerija privalo ieškoti būdų, kaip jiems padėti. Galime pasidalyti idėjomis kaip sėkla, bet žmonės turi ateiti su daigu ir pasakyti, kad jie nori tą daigą puoselėti ir ko jiems tam reikia.