Retų medžių skerdynės: Skinderiškio parkas iš unikalios kolekcijos virsta kirtaviete

Kęstučio Kaltenio vardu pavadintas Skinderiškio dendrologinis parkas – tai ne šiaip sau žemės plotas, apsodintas medžiais. Tai dešimtmečius vieno žmogaus rankomis ir vizija kurtas gyvas paminklas, unikali retų augalų kolekcija, tapusi ramybės ir gamtos pažinimo oaze tūkstančiams lankytojų. Tačiau pastaruoju metu virš šios idilės tvenkiasi tamsūs debesys, o ramybę drumsčia Valstybinės miškų urėdijos pjūklai.

Parkas tapo dviejų nesutaikomų tiesų mūšio lauku, kuriame susikirto jį prižiūrinčios Valstybinės miškų urėdijos (VMU) ir parko dvasios sergėtojų – jo kūrėjo giminaičių bei mokslininkų – požiūriai. Parko tvarkybos projektą rengusi dendrologė sako – darbai vykdomi ne pagal projektą, o miškininkai ginasi, kad iškirto tik pažeistus, ligotus arba nudžiūvusius medžius.

Įtarė, kad parką kerta ne pagal projektą

Problema parke yra iki skausmo žinoma – mirus parko įkūrėjui, jo prižiūrėti praktiškai tiesiog nebeliko kam. Kelis metus pykčio strėlės lėkė į VMU, esą, kodėl jie savo turto netvarko, kodėl nieko nedaro? O kai ėmė daryti – vėl pykčio strėlės lekia tiesiai į juos, nes, esą, daro ne taip, kaip reikia, arba ne taip, kaip kas nors norėtų.

K. Kaltenio artimųjų teigimu, pjaunama viskas iš eilės, neatsižvelgiant į augalų vertę ar istorinę reikšmę. Jų teigimu, naikinami ne tik savaime išdygę menkaverčiai medeliai, bet ir paties K. Kaltenio sodinti, kolekcijai priklausantys augalai: nukentėjo rožėkšnės, laukinės kriaušės, šilkmedžiai, itin reti klevai, kėniai, net magnolijos. Parke neliko pomiškio, iškirsti krūmai, kuriuose perėjo paukščiai, sunaikintos gudobelės, viliojusios ir paukščius, ir uogautojus.

Parkas, buvęs jaukus ir tankus, virto perpučiama erdve, kurioje stūkso tik aukštų medžių kamienai. Lankytojui, pasak susirūpinusių artimųjų, dabar belieka užversti galvą ir žiūrėti į viršūnes, nes žemės lygyje grožėtis nebėra kuo. Iškilo esminis įtarimas: ar urėdija tik neprisidengia mokslininkų parengtu projektu, o realybėje elgiasi savavališkai, medžius kirtimui žymėdama ir pjaudama savo nuožiūra?

Mokslininkės verdiktas: nukirsti kolekciniai medžiai, kirtimas vyksta ne pagal projektą

Šiems įtarimams svorio suteikė esminis liudininkas – pati parko tvarkymo projekto autorė, Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė dr. doc. Lina Straigytė.

Atvykusi į parką kartu su studentais, ji patvirtino didžiausias baimes. Jos verdiktas buvo griežtas ir nedviprasmiškas.

„Matau, kad iškirsti ir reti kolekciniai augalai, taip neturėtų būti“, – konstatavo specialistė, apžiūrėjusi kirtavietes. Ji pabrėžė, kad su ministerijos ir tarnybos atstovais buvo sutarta, jog prasidėjus darbams, su ja bus konsultuojamasi.

Deja, apie darbų pradžią nebuvau informuota ir niekas neklausia mano nuomonės“, – apgailestavo L. Straigytė.

Jos ir studentų apžiūra atskleidė skaudų vaizdą: išpjauti reti, kolekciniai paties K. Kaltenio rankomis sodinti medžiai, kurie atrodė visiškai sveiki, be jokių puvinio ar ligų požymių. Ypač skaudu buvo dėl iškirstų jaunų krištolinių klevų – retų, nuostabiais lapais medelių, kurių Lietuvoje galbūt daugiau niekur ir nėra. Išpjauti visi iki vieno. Mokslininkė kruopščiai apžiūrėjo nukirstus medžius – jie nebuvo nudžiūvę, šakelės gyvos, apkibusios lapais, puvinio taip pat nematyti. Kodėl šie medeliai buvo iškirsti – liko neaišku.

Dendrologei klausimų sukėlė ir pati darbų kokybė.

„Kas gi taip medžius geni, palikdami 20 cm ilgio šakų galus, nenupjaudami palei kamieną?“ – stebėjosi ji.

Medžiai taip pat buvo nukirsti paliekant neįprastai aukštus kelmus, kas taip pat neatitinka jokių taisyklių.

L. Straigytė neslėpė nusivylimo, kad VMU daro darbus aiškiai įgarsindama, kad darbai vykdomi pagal jos rašytą projektą, tad natūralu, kad žmonių akyse kaltė dėl parko kirtimo krenta ant jos. O tai, kad iškirsti medžiai, kuriuos pati L. Straigytė pažymėjo kaip nekirstinus, niekas paminėti net nesiteikia…

„Kadangi parko prieigose pakabintoje informacijoje paminėta, kad kirtimai vykdomi ir pagal VDU MEF parengtą projektą, kurio autorė aš buvau, tenka konstatuoti, kad VMU vykdomi darbai dažnai neatitinka projekto.

Nemokėme nekokybiškai genėti, palikti aukštus kelmus, iškirsti retus kolekcinius augalus. Darbai stabdomi.

Derėsimės, kad VMU nebūtų skūpi ir rastų išmanančius specialistus, o ne miško kirtėjus. Darbo kultūroje irgi reikia sąjūdžio“, – apibendrino mokslininkė.

L. Straigytės pastebėjimai atskleidė ir daugiau absurdiškų situacijų: pavyzdžiui, nupjautas vertingas riešutmedis, o šalia augusio gluosnio nulūžusi viršūnė palikta kaboti. Ne tik atrodo neestetiškai, bet ir kelia pavojų parko lankytojams.

Iškirsti nuostabūs krištoliniai klevai, tačiau kirtėjų rankos „pavargo“ ties invaziniu uosialapiu klevu.

Pasak mokslininkės, tokia situacija atskleidžia sisteminę problemą. Unikaliems objektams, tokiems kaip Skinderiškio parkas, reikalingas ne bendro profilio miškininkas, o specializuotas prižiūrėtojas. Tiesa, ji atkreipė dėmesį, kad čia reikėtų centrinės valdžios sprendimų, mat visus sprendimus priima politikai, o Urėdija tėra sprendimų vykdytoja.

Tiesa, tokius pelnus turinti Urėdija tikrai galėtų investuoti į išskirtinių parkų prižiūrėtojo, specialisto, dendrologo etatą.

„Normalus parkas turi savo sodininką turėti. Sodininką, miškininką. Kuris išmano dalykus, o ne tik žolę nupjauti gali“, – kalbėjo L. Straigytė.

Ji pridūrė, kad labiausiai gaila, kad Urėdija darbus pradėjo nepadiskutavusi nei su visuomene, nei su ja pačia, kaip projekto autore. Kai tokie parkai kertami ir tvarkomi žvelgiant vienasmeniškai, pyktis, nesusipratimai ir nepritarimas yra tiesiog neišvengiami.

Urėdija sako priešingai: tarėsi, ir ne kartą

Išgirdus tokius kaltinimus, atrodo, kad Valstybinė miškų urėdija yra pagauta nusikaltimo vietoje. Tačiau VMU pateikia savo įvykių versiją – kuri kai kuriais atvejais skiriasi tiesiog radikaliai nuo to, ką sako projekto autorė arba K. Kaltenio artimieji.

Štai kad ir kaltinimas apie bendradarbiavimo stoką VMU yra net kelis kartus paneigiamas. Tiesa, Urėdija pripažįsta, kad ne apie visus darbus informavo L. Straigytę, tačiau tikina, kad prieš realių pjovimų pradžią mokslininkė buvo pakviesta į parką net ne vieną kartą.

„Prieš pradedant medžių atranką ir žymėjimą buvo organizuotas susitikimas su mokslo darbo vadove, kurio metu apžiūrėti tvarkomi plotai ir nustatyta, ką reikia pašalinti, o ką – palikti (…). Po šio susitikimo, atliekant atranką ir žymint medžius kirtimui, dar kartą susitikta ir konsultuotasi su mokslo darbo vadove, siekiant įsitikinti, ar medžiai atrinkti ir įvertinti tinkamai“, – teigia VMU.

Ką reiškia medžių žymėjimas?

Labai daug klausimų, stebint Skinderiškio parko kirtimą, kilo dėl medžių genėjimo. K. Kaltenio artimieji tikino, kad kai kurie medžiai buvo pažymėti raudonu tašku, esą, genėtini, o paskui buvo nupjauti, ir vietoje pažymėti raudonu kryželiu. Tai sukėlė įtarimų apie galimą piktnaudžiavimą.

Tiesa, atrodo, kad čia kilo elementarus nesusipratimas dėl to, kad retas kuris žino, ką koks medžio žymėjimas iš tiesų reiškia.

Pasirodo, ar raudonas taškas, ar raudonas kryželis – didelio skirtumo nėra, mat abiem atvejais medis pasmerktas nukirtimui.

„Medžių žymėjimas raudonu tašku reiškia tai, kad šis medis yra pažymėtas kirtimui kaip vienetas, nustatyta jo rūšis, skersmuo ir aukštis bei tai, kad antrą kartą tas medis nebus įtrauktas į apskaitą.

Kryžiuku žymima mediena, kuri yra apskaitoma kirtavietėje. Šį žymėjimą atlieka Medienos meistras. Tai ženklas, kad nukirsta mediena yra  įtraukta į apskaitą ir kad nebus apskaityta antrą kartą“, – aiškina VMU.

Kirtimui numatytus medžius atrinkinėjo ir žymėjo Josvainių girininkijos specialistai.

Urėdija tikina, kad iškirsti kolekciniai medžiai buvo nudžiūvę arba pažeisti

Skaudžiausiu klausimu visgi išlieka projekto vadovės užfiksuotas ir patvirtintas faktas, kad parke iš tiesų buvo iškirsta daug kolekcinių, retų, K. Kaltenio rankomis sodintų medžių, kurių kitur Lietuvoje gal nė neauga.

Nepaisant to, kad vietoje apžiūrint medžius L. Straigytė nematė jokios priežasties, kodėl jie galėjo būti nukirsti, Urėdija tikina, kad kolekcinius medžius iškirto, nes šie buvo pasiligoję, nudžiūvę arba mechaniškai pažeisti.

„Pašalinti ir tie medžiai, kurie buvo pažymėti kaip nekirstini, nes jie buvo pažeisti ligų, kenkėjų ar mechaniškai.

Pavyzdžiui, kėnis kirtimui atrinktas dėl grybinės ligos, riešutmedžiai pašalinti, nes jie buvo pažeisti mechaniškai. Juodoji pušis buvo pašalinta dėl išvirtimo iš kelmo. Sibirinių eglių kirtimas atliktas dėl liemenų kenkėjų pažeidimo ir dėl to įvykusio džiūvimo. Tokia pati situacija nustatyta ir pilkosioms eglėms.

Klevai margieji, klevai totoriniai bei klevai ginaliniai pašalinti todėl, kad buvo nudžiūvę“, – teigia Urėdija ir pateikia net tikslią iškirstų medžių numeraciją.

Kiekvienam K. Kaltenio artimųjų ir projekto autorės kaltinimui urėdija turi kontrargumentą. Dėl nekokybiško genėjimo ir aukštų kelmų urėdija sako, kad darbai tiesiog dar nėra baigti, tad ir vaizdas parke dabar yra nekoks.

„Medžių genėjimas šiuo metu nėra baigtas. Likusių šakų nupjovimas taip, kaip reikalauja genėjimo taisyklės, bus vykdomas su specialiu sodininko pjūklu, ko su grandininiu pjūklu atlikti nebuvo galima, nes būtų pažeistas medžio kamienas“, – sakoma Urėdijos atsakyme.

Tiesa, miškininkai neužsimena apie tai, kad po L. Straigytės apsilankymo parke būtų ilgam stabdomi Skinderiškio parko genėjimo ir kirtimo darbai. Tačiau žada, kad apie tolimesnius darbus tarsis su ja.

„Šiame darbų etape darbai buvo vykdomi 14 sklypų ir 12,8 ha plote. Dar šiais metais bus  vykdomi baigiamieji tvarkymo darbai: genimi kai kurių medžių šakų stuobreliai, patrumpinti per aukšti kelmai.

Esamą situaciją įvertinus ir aptarus su mokslinio darbo autoriais, esant palankioms gamtinėms sąlygoms, planuojame gruodžio mėnesį tęsti parko priežiūros darbus.

Medžių ir krūmų išvežimas iš parko bus vykdomas, esant nusistovėjusiems sausiems orams arba pašalimui, tam, kad nebūtų daromas poveikis parke esantiems takams ir šienaujamoms parko pievoms. Šį darbą tikimės atlikti iki šių metų pabaigos“, – sako Urėdija.

Parkas tarp dviejų „gaisrų“: kur slypi tiesa?

Taigi, susiduriame su dviem visiškai skirtingomis, bet savotiškai neatremiamomis realybėmis.

Vienoje pusėje – emocingas parko sergėtojų, K. Kaltenio artimųjų ir mokslininkės dendrologės požiūris, paremtas tuo, ką mato akys. Jie mato iškirstus sveikus, retus medžius. Mato neprofesionaliai atliktą darbą. Mato sunaikintą ekosistemą ir prarastą parko dvasią. Jų argumentas – pati kirtavietė, kiekvienas kelmas, kiekviena neteisingai nupjauta šaka. Jų liudijimas yra gyvas, vizualus ir emociškai paveikus.

Kitoje pusėje – Valstybinės miškų urėdijos racionali gynyba. Jie turi popierius, inventorizacijos numerius, teisės aktų citatas ir konkrečias, technines priežastis kiekvienam nukirstam medžiui. Jų argumentai, gal ir sausi bei oficialūs, bet formaliai lyg ir teisingi. Jie sako, kad konsultavosi. Jie sako, kad vadovavosi projektu. Jie sako, kad medžiai buvo ligoti arba trukdė kitiems. Jie žada, kad nebaigti darbai bus pabaigti tvarkingai.

Galbūt VMU išties surengė susitikimus su L. Straigyte, tačiau vėliau, vykdydami darbus, girininkijos specialistai, neturėdami dendrologo kompetencijos, interpretavo projektą per „miško kirtėjo“ prizmę? Galbūt medis, kuris miškininkui atrodo „nepatenkinamos būklės“, dendrologui yra vertingas egzempliorius, kurį dar galima išsaugoti? Galbūt urėdijos teiginys, kad visi iškirsti „nekertami“ medžiai buvo pažeisti, yra tik patogus post factum paaiškinimas, siekiant pridengti padarytas klaidas?

O gal L. Straigytė, pamačiusi bendrą vaizdą ir nekokybišką darbų atlikimą, iki širdies gelmių mylinti K. Kaltenio parką ir ten buvusius augalus, neteisingai įvertino situaciją, o pavieniai iškirsti medžiai išties turėjo defektų, kuriuos užfiksavo urėdijos specialistai?

Panašu, kad didžiausia problema yra ne piktavališkumas, o giluminis nesusikalbėjimas ir kirtėjų kompetencijų trūkumas. Skinderiškio parkas nėra miškas, kurį galima tvarkyti pagal standartines miškų ūkio taisykles. Tai – gyva kolekcija, reikalaujanti sodininko, dendrologo jautrumo ir žinių.

Atrodo, kad VMU, vertindama mokslininkės L. Straigytės siūlymą įsteigti parkui atskirą specialisto dendrologo, parko prižiūrėtojo etatą, iš dalies tai pripažįsta.

„Vertiname mokslinio darbo autorės pastebėjimus bei siūlymus. Tęsiant ateinančius parko tvarkymo etapus kitose parko teritorijos dalyse kviesimės mokslinio darbo vadovę įvertinti medžių ir krūmų būklę ir jų atrinkimą iškirtimui.

Tolimesni darbai bus vykdomi taip pat tik pasikonsultavus su profesionalais – dendrologais“.

Šis pažadas teikia vilties. Pjūklai parke nutilo, darbai kuriam laikui stabtelėjo. Tačiau randai liko – iškirstų retų medžių kelmai dar ilgai primins šį skaudų konfliktą.

O K. Kaltenio palikimo ateitis priklausys nuo to, ar urėdija išmoks šią pamoką ir supras, kad unikaliam parkui prižiūrėti neužtenka vien tik teisės aktų ir girininko žvilgsnio. Reikia meilės, išmanymo ir pagarbos – tų pačių savybių, kuriomis vadovaudamasis Kęstutis Kaltenis ir sukūrė šį gamtos stebuklą.