Fotografijos išsaugo atminimą

Man patinka amerikiečių rašytojos, filosofės, eseistės Susan Sontag knygoje „Apie fotografiją“ išsakytos mintys. Vieną jų, labai tinkančią šio straipsnio epigrafui, norėčiau pacituoti: „Didžiausia fotografinio atvaizdo išmintis yra ši: tai tik paviršius. Pagalvok – pajusk, nujausk, – kas yra po juo, kokia yra taip atrodanti realybė“. Pati nieko negalinti paaiškinti nuotrauka nuolat ragina pasamprotauti, pasiaiškinti, pasvajoti.

Šios istorijos pradžia buvo tokia. Užsukęs pas bičiulį Vaižgantą Černiauską ant stalo pamačiau gulinčią nedidelę (7×11) seną fotografiją. Toks formatas buvo populiarus 20 amžiaus pirmoje pusėje. Pastebėjęs mano susidomėjimą Vaižgantas tarė:

– Čia mano mamos krikšto tėvas, Krikonių dvarininkas Edvardas Benislavskis su artimaisiais. Ši atsitiktinai surasta fotografija privertė iš naujo permąstyti daugelį dalykų.

– O kaip ir kur suradai šią fotografiją?

– Stalino valdymo laikais net už fotografiją, ypač kurioje dvarininkas, galėjai ir Sibiran pakliūti. Šios fotografijos suradimo istorija tokia: nutariau restauruoti tėvo apie 1960 metus padarytą veidrodžio staliuką su stalčiukais. Tam teko jį visą iškraustyti. Vieno stalčiaus dugne radau kažkokiu laku prilipintą tų laikų tarybinio laikraščio skiautę, o po ja matėsi, kad kažkas yra. Virpančiom rankom nuėmiau laikraštį ir radau į perlenktą popierių įdėtą mažą, gerai išsilaikiusią nuotrauką. Tiesa, ji buvo įplyšusi, tad teko restauruoti. Žiūrėjau į gražius nepažįstamus žmones ir galvojau, gal jie giminaičiai, pažįstami. Kodėl fotografija paslėpta? Atsakymai atėjo labai greitai, kai apvertęs fotografiją kitoje jos pusėje radau cheminiu pieštuku parašytą užrašą: „Benislavskių šeima“. Perskaitęs užrašą iš karto supratau, kad tai mano mamos Janinos krikšto tėvas Eduardas Benislavskis su savo artimaisiais. Kadangi fotografijoje buvo du panašaus amžiaus vyrai, sunku buvo nuspėti, kuris gi Eduardas. Čia man pagelbėjo Vilniuje gyvenančios mamos seserys, tetos Lionė ir Vanda. Kai joms parodžiau restauruotą ir išdidintą fotografiją, teta Lionė nustatė, kad dvarininkas Eduardas Benislavskis sėdi centre, o jam ant pečių rankas padėjusi jo dukra Janina, šalia – ko gero, dvarininko brolis su vaikais.

Teta Vanda man papasakojo mamos krikšto istoriją.

Prieškario laiku iki pirmos sovietinės okupacijos Krikonių dvare tarnavo mamos teta Zofija Kaukėnaitė, kuriai užteko drąsos paprašyti dvarininką Eduardą Benislavskį pakrikštyti mažąją Janiną, t. y. mano mamą. Eduardas Benislavskis sutiko būti mano mamos krikšto tėvu, o krikšto mama buvo pati Zofija. Mano mama buvo pakrikštyta Mielagėnų bažnyčioje. Po krikštynų dvarininkas Eduardas Benislavskis nepamiršo krikštadukros, dažnai atjodavo į Reketiškės kaimą ir domėjosi, kaip auga jo krikšto dukra. O kai mama mokėsi Rubelninkų mokykloje, jis net siūlėsi pasiųsti ją mokytis į Londoną. Gal tas pasiūlymas ir būtų tapęs realybe, jei ne 1939-ųjų pirmoji sovietinė okupacija, – atsidūsta ir kuriam laikui nutyla mano pašnekovas, o aš priminsiu apie tragišką Krikonių dvarininko Eduardo Benislavskio lemtį. Romutis Matkevičius knygoje „Ignalinos kraštas“, skirsnyje apie Krikonių dvarą rašo: „1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė užėmė kraštą. Sovietinių kariškių paragintas kumetis Petras Kėkštas nušovė dvarininką Eduardą Benislavskį. Kitas kumetis nušovė dvaro urėdą (ekonomą) Stanislovą Vernikovskį. Abu jie be jokių apeigų buvo palaidoti Mielagėnų kapinėse.“

– Vaižgantai, kaip tau atrodo, kodėl dvarininkai sutiko pakrikštyti tavo mamą?

– Sunku pasakyti. Gal todėl, kad ir jo dukros vardas buvo Janina ir sutiko, nepasididžiavo būti paprastos kaimo mergaitės krikšto tėvu, o tais laikais tai buvo rimtas įsipareigojimas. O gal dėl to, kad jis tiesiog buvo geras žmogus. Pasakojama apie tai, kad jis po savaitės darbų leisdavo darbininkams pasiimti savaitgaliui žąsį ar vištą. Yra dar vienas pasakojimas, kad naujoji valdžia siuntė iš Švenčionių raitelį, kad žmonės nesavivaliautų prieš dvarininką, bet raitelis pavėlavo, ir dvarininką su urėdu kumečiai nušovė. Kaip ten kas buvo, dabar sunku pasakyti, bet mama visada kai tik būdavo Mielagėnuose, aplankydavo krikšto tėvo kapą, pasimelsdavo. Ir mes kartu tą darėme. Beje, kiekvieną kartą sustojęs prie Eduardo Benislavskio ir Stanislovo Vernikovskio kapo jaučiu keistą jaudulį. Gal tas jaudulys dėl to, kad ten guli sušaudyti žmonės…

Štai tokius prisiminimus sukėlė maža fotografija, kurią radau paslėptą. Man visada buvo svarbūs tėvų giminės įvykiai. Visada bandžiau ir bandau įminti vieną ar kitą su gimine susijusią mįslę, – baigdamas sako mano bičiulis vitražistas Vaižgantas Černiauskas (jis Mielagėnų klebonui Marijonui Savickui padovanojo vitražą su Mielagėnų bažnyčios vaizdu – nuotr.), o aš šį pasakojimą noriu užbaigti žinomos fotografės Annos Geddes mintimi: „Geriausios fotografijos tos, kurios savo jėgą ir įtaką išsaugo daugelį metų, nesvarbu, kiek kartų bežiūrėtum.“ Manau, kad šie žodžiai labai tinka ir fotografijai, kurioje Krikonių dvarininkas Edvardas Benislavskis su artimaisiais.