Žiemos darbai sode, vaismedžių nušalimo profilaktika

Žiema atneša sodui daug problemų. Ypač laikotarpiais, kai orai būna nestabilūs ir puola į kraštutinumus. Vaismedžiams žiemą iškyla daug grėsmių: speigas, šalti išsausinantys vėjai, šlapias sniegas, šaknų užšalimas, atlydis, besniegė žiema, žievės iššutimas. Kaip nuo jų apsaugoti vaismedžius?

Speigas

Šalčiai, kai oro temperatūra nusileidžia žemiau 30º C – tai sunkus išbandymas sodo augalams. Šalčiui neatsparios vaismedžių veislės neretai stipriai nušąla ir tai pastebima pavasarį ir vasarą. Rizikos grupėn patenka ir vidutinio atsparumo veislės: po nušalimo jos nespėja atsigauti šiltuoju metu ir lėtai žūsta per kitus 2-3 metus. Ypač negerai, jeigu speigas prasidėjo staiga – tuomet medžiai sušąla stipriau, nespėję pasiruošti. 

Vaismedžių veislės, atsparios žiemos šalčiams, nesunkiai atkuria savo gyvybines funkcijas, auga toliau ir deri. 

Sodininkystės specialistai pataria atšiauraus klimato regionuose sodinti ir auginti tik vietinės kilmės veisles, per daugelį metų adaptavusias ir prisitaikiusias prie šiam kraštui būdingų orų. Šilumamėgių augalų geriau atsisakyti arba kruopščiai rūpintis jų apšildymu žiemą – apkloti ar apvynioti medelį neaustine medžiaga, mulčiuoti pomedžius, kaupti sniegą ir formuoti saugančias nuo šalčio pusnis aplink kamieną. 

Šaknų užšalimas

Antžeminės vaismedžio dalies nušalimo atveju nauji ūgliai gali išdygti iš požemio šaknų. Bet užšalus šaknims po žeme, žūsta visas vaismedis. Ši problema nutinka besniegę žiemą arba esant mažam sniego kiekiui visą žiemą, ypač po atlydžio su kitu staigiu atšalimu po jo. O dar jeigu pučia šalti vėjai... 

Besniegės žiemos metu būtinas vaismedžių priekamieninių plotų apšiltinimas: mulčiavimas durpių ar kitos organikos sluoksniu nuo 10 cm storio. Taip pavyks apsaugoti šaknis. 

Šaltas sausas vėjas

Vaismedžių išsausinimas vėju sukelia dar stipresnį nušalimą. Ypač pavojinga, jeigu vėjas nupučia visą sniego dangą nuo pomedžių prieš stiprius speigus. Neretai antroje žiemos pusėje nuo vėjo gūsių susidaro piltuvo formos duobės sniege aplink kamienus. Tokiose duobėse kaupiasi pats šalčiausias oras, provokuojantis kamieno pagrindo pažeidimus. 

Patarimas – apkaupkite vaismedžio kamieno apačią ir uogakrūmius sniegu, pripilkite jo daugiau. Dirbtinai suformuotas sniego pusnis saugokite uždangomis nuo vėjo. 

Žievės iššutimas

Kamieno apačios žievės iššutimas dažnai nutinka dėl tirpstančio vandens pertekliaus arba dėl atlydžio šilumos. Perteklinio užsistovėjusio vandens atveju, ypač žemose sklypo vietose, žievė iššunta dėl deguonies stokos. Iššutimo požymiai: siaura 3 mm pločio juosta ant žievės. Pastebėti iššutimą kartais nelengva - vaismedžiai turi dideles maistinių elementų atsargas, todėl net būdami žiemą pažeisti iššutimo, pavasarį vis tiek išleidžia lapus, gali gerai žydėti ir formuoti užuomazgas. Bet prasidėjus vasaros sausrai, toks medis pradeda džiūti. 

Jeigu žievės iššutimą sukėlė atlydžio šiluma, tuomet vaismedžio kamieno apačia po sniego sluoksniu labai intensyviai kvėpuoja, per anksti išeikvojant maistines medžiagas ir deguonį, ir nuo to uždusta ir žūva. Žievės spalva keičiasi, tamsėja. 

Nuo žievės iššutimo įprastai kenčia kaulavaisiai (vyšnia, slyva, abrikosas). Per atlydį stenkitės tirpstantį vandenį nukreipti toliau nuo kamienų į griovelius. Jeigu vaismedį dengia sudrėkęs šiltinantis sluoksnis – jį reikia vėdinti, kol išgaruos kondensatas, bet daryti tai geriau dienos metu, kai temperatūra nėra žemiau 0º C. 

Staigus atlydys

Patyrę sodininkai žino, kad staigūs atlydžiai sodui daug baisesni nei stabilūs, bet nestiprūs šalčiai. Ir kuo ilgesnis atlydys, tuo blogiau vaismedžiams, po trumpo atšilimo prasidedant atšalimui. Ypač dažnai nušąla ir žūva vaispumpuriai. Jeigu taip nutiko – apie gausų derlių geriau nesvajoti. 

Staigūs temperatūrų svyravimai dienos ir nakties metu sukelia dar kitas problemas – žiemospirgių atsiradimą žievėje, nudegimus nuo saulės. 

Žiemos pabaigoje – pavasario pradžioje arba per nestabilią šiltą besniegę žiemą saulėtomis dienomis vaismedžių žievė įšyla iki 10º C, o naktį žievė atšąla iki –10º C. Po tokių temperatūros šuolių šąlančio medžio kamieno ir šakų žievė skyla, o kartu ir viršutinis medienos sluoksnis. 

Taip susidaro žiemospirgiai – plyšiai iki 30 cm ilgio. Daugiausia pažeidžiami jauni medeliai, kuriems nespėjo baigtis vegetacija. Nukenčia ir suaugę vaismedžiai, kuriuos vasarą-rudenį per daug tręšėte azotu. 

Saulės nudegimai žievėje – irgi žiemospirgių tipas, galintis atsirasti žiemos pabaigoje, šylant. Per dieną po šiltai apgaulingais saulės spinduliais žievės ląstelės atitirpsta ir pradeda aktyvią veiklą, sustiprintu tempu dauginasi. O naktį ląstelės neatlaiko staigaus ir didelio temperatūros nuosmukio ir žūsta. Ypatingai tai matosi pietinėje ir pietryčių medžio pusėse. Problemą sustiprina sniegas, kuris per stipriai atspindi saulės šviesą ir prisideda prie netolygaus kamienų apšiltinimo. 

Patarimas – azoto trąšomis nepiktnaudžiaukite nuo vasaros antros pusės, o ypač rudenį. Labai padeda nuo nudegimų kamienų ir šakų balinimas rudenį. Arba apvyniojimas popieriumi, maišiniu audeklu.